Lùckas (ukr. Луцьк, Luck), miestas Ukrainos šiaurės vakaruose, į šiaurės rytus nuo Lvovo, prie Styro upės; Voluinės srities centras.
Lucko vaizdas iš viršaus (2020); priekyje – Lucko Aukštutinė (Liubarto) pilis
217 300 gyventojų (2020). Per Lucką eina Rovno–Bresto (Baltarusija) plentas, geležinkelio atšaka į Kijevo–Lvovo geležinkelį. Mašinų, transporto priemonių (automobilių) gamyba, metalo apdirbimo, elektrotechnikos, elektronikos, chemijos (plastikų) ir naftos chemijos, statybinių medžiagų (gelžbetonio gaminių), plaušienos ir popieriaus, tekstilės (šilko), siuvimo, avalynės, maisto (malimo, cukraus, spirito) pramonė. Pedagoginis institutas (įkurtas 1940), Lvovo technikos instituto filialas. Kraštotyros muziejus, meno galerija. Operos, muzikinis dramos, lėlių teatrai. Botanikos sodas.
Architektūra
Išliko Lucko pilies ansamblis: Aukštutinės pilies (13 a. pabaiga–14 a., perstatyta 1977) liekanos – gynybinė siena, 3 bokštai (Liubarto, Švitrigailos ir Valdovų), Žemutinės pilies liekanos – Čartoriskių bokštas (14–15 a.). Bajorų (18 a.), Vyskupų namai (18 a.). Šv. Petro ir Pauliaus (1610, architektas G. Briano, 1781 perstatyta į katedrą), Švenčiausiosios Trejybės (1640) bažnyčios; bazilijonų vienuolynas (17 a.), brigitiečių vienuolyno liekanos (17–18 a.), bernardinų vienuolynas su bažnyčia (1772, 19 a. antroje pusėje perstatyta į stačiatikių katedrą). Vienuolynai (bažnyčios neišliko): dominikonų (17 a.), trinitorių (18 a.), šaričių (18 a.). Cerkvės: Pokrovo (15 a.), renesansinė Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (1619–18 a.). Tvirtovinė sinagoga (vadinamoji Mažoji pilis, 1629, perstatyta 1981).
2271
Istorija
Pirmą kartą paminėtas 1085. Priklausė Kijevo Rusiai, nuo 12 a. vidurio – Voluinės Vladimiro kunigaikštystei, vėliau – Haličo-Voluinės kunigaikštystei. 1240 sugriautas mongolų-totorių. Nuo 13 a. vyskupijos (nuo 1428 – ir katalikų) centras. 13–14 a. čia susidarė didelė žydų bendruomenė. Nuo 1340 Luckas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Vytauto laikais Luckas – vienas svarbių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centrų. 1429 Lucko pilyje įvyko Lucko suvažiavimas. 1432 gavo miesto teises.
15–16 a. – amatų ir prekybos centras. Po Liublino unijos (1569) priklausė Lenkijai (vaivadijos centras). 17 a. antroje pusėje–18 a. dėl karų ir gaisrų smuko.
Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo atiteko Rusijai. 19 a. pabaigoje, nutiesus geležinkelį, šiek tiek atsigavo. Per I pasaulinį karą 1916 Lucko apylinkėse vyko Austrijos ir Rusijos kariuomenių mūšiai.
1920–39 Luckas vėl priklausė Lenkijai. Per II pasaulinį karą 1939 užimtas SSRS (perduotas Ukrainos Sovietų Socialistinei Respublikai), 1941–1944 okupuotas Vokietijos. Po karo plėtota pramonė. Nuo 1939 Luckas – srities centras.
Lietuviai
Pirmieji lietuviai Lucke žinomi nuo 14 a. 3 dešimtmečio, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnus Liubartas per vedybas su Voluinės kunigaikščio Andrejaus dukterimi gavo valdyti miestą. Kilus konfliktui su Lenkijos karaliumi Kazimieru III dėl Voluinės kunigaikštystės paveldėjimo Lucką 1340 užėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė. 1375 kunigaikštis Liubartas Lucke įkūrė pirmąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės katalikų vyskupiją. Po jo mirties, 1384–87 Lucką valdė sūnus Teodoras. 1387 Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila atidavė Lucką valdyti kunigaikščiui Vytautui.
1429 Lucko pilyje įvyko Lucko suvažiavimas, per kurį iškelta idėja Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą vainikuoti karaliumi. Per 1432–39 karą su Lenkija Luckas rėmė kunigaikštį Švitrigailą. 1440 Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis atidavė Švitrigailai valdyti Voluinės kunigaikštystę.