Ludwigo van Beethoveno portretas (ofortas, 1860, dailininkas Th. Wegeris)
van Beethoven Ludwig (Liudvigas van Bethòvenas) 1770 12 16 ar 17 (krikštytas 12 17)Bona 1827 03 26Viena, vokiečių kompozitorius, pianistas. Flamandų kilmės. Augo muzikų šeimoje: senelis Ludwigas van Beethovenas (krikštytas 1712, m. 1773) buvo Bonos kunigaikščio rūmų kapelos kontrabosininkas, kapelmeisteris, tėvas Johannas van Beethovenas (apie 1740–92) – Bonos rūmų kapelos dainininkas (tenoras). Vaikystėje L. van Beethovenas išmoko skambinti klavesinu, smuikuoti, vargonuoti. 1778 Kölne pirmą kartą viešai skambino klavesinu. 1779–81 mokėsi pas C. G. Neefe (skambinti klavesinu, kompozicijos). Nuo 1782 Bonos kunigaikščio rūmų kapelos vargonininko C. G. Neefe’s padėjėjas, nuo 1784 šios kapelos vargonininkas (nuo 1789 ir altininkas). 1782 išspausdino pirmąjį kūrinį (9 variacijos fortepijonui C. Dresslerio maršo tema). 1787 išvyko mokytis pas W. A. Mozartą į Vieną, tačiau po 2 savaičių (dėl motinos ligos) grįžo į Boną. 1789 Kölno universitete klausė filosofijos paskaitų. 1790 Bonoje susipažino su F. J. Haydnu.
1792 apsigyveno Vienoje, mokėsi pas F. J. Haydną (kompozicijos, kontrapunkto) ir J. Schenką (skambinti fortepijonu). Išvykus F. J. Haydnui į Londoną (1794) kontrapunkto mokėsi pas J. G. Albrechtsbergerį, vokalinės kompozicijos – pas A. Salieri.
Vienoje išgarsėjo kaip pianistas virtuozas; surengė koncertų Vienoje, Niurnberge, Prahoje, Dresdene, Berlyne. 1797 ėmė kursti. 1815 12 visai apkurto. 1826 12 20 ir 1827 01 08 bei 02 27 buvo operuotas (sirgo alkoholizmu, kepenų ciroze). L. van Beethovenas palaidotas Vienos Währingeno kapinėse, 1888 06 21 palaikai perkelti į Vienos centrines kapines.
Kūryba
L. van Beethovenas – paskutinis Vienos klasicistinės mokyklos atstovas. Jo kūrybai turėjo įtakos J. S. Bacho, W. A. Mozarto, F. J. Haydno, Mannheimo mokyklos kompozitorių muzika. Savo kūryba L. van Beethovenas padėjo pamatus romantizmo, iš dalies ir 20 a. muzikai.
Vienas esminių L. van Beethoveno muzikos estetinių filosofijos bruožų – dramatinio konflikto, arba priešybių kovos ir vienybės, dialektika, savo principais artima G. W. F. Hegelio dialektikai. Šią dialektiką atskleidė simfonizmo metodu (L. van Beethovenas yra jo pradininkas), kuriam būdinga konfliktiškų muzikos vaizdų gretinimas, jų raida ir atomazga. Simfonizmo metodu L. van Beethovenas grindė visą savo kūrybą.
L. van Beethovenas sukūrė naują instrumentinės muzikos (ypač fortepijoninės, kamerinės ir simfoninės) faktūrą, pagrįstą imitacinės arba kontrastinės polifonijos ir homofonijos sinteze, naują programinės muzikos žanrą – koncertinę uvertiūrą (Koriolanas, Egmontas, Leonora Nr. 1–3), laisvų, dvitemių variacijų (pvz., V simfonijos II dalyje), simfoninių mišių (Missa solemnis, dalis Gloria savo struktūra artima simfonijai), vokalinės instrumentinės simfonijos (IX simfonija) tipą, padėjo stilistinį pamatą romantinei fortepijoninei miniatiūrai, išplėtė harmonijos priemones (tolimos, staigios ir enharmoninės moduliacijos, bifunkciškumas), simfonizavo variacijas ir instrumentinį koncertą. Dažnai naudojo variacijų, sonatos formas, sonatinį ciklą.
L. van Beethovenas ypač pakeitė sonatą. Iš jos eliminavo siuitos elementus ir baroko ornamentines struktūras (melizmas). Itin svarbia laikė pagrindinę partiją – joje sukaupė visos muzikos plėtotės potenciją.
Simfoniniame orkestre L. van Beethovenas išplėtė pagrindinių balsų diapazoną, suintensyvino visų orkestro partijų raišką, itin svarbiomis laikė akompanuojančių instrumentų grupes. Atskyrė kontrabosus nuo violončelių, išryškino varinių pučiamųjų instrumentų grupės vaidmenį. Pirmasis panaudojo 3 (III simfonija) ir 4 (IX simfonija) valtornas, 3 trombonus (IV simfonija), kontrafagotą (V, VI, IX simfonijos, Fidelio, Missa solemnis), mažąją fleitą (V, VI, IX simfonijos, Fidelio). Išplėtė orkestro dinamiką (nuo ppp iki ffff). L. van Beethovenas kūrybos atradimus perėmė daugelis 19 ir 20 a. kompozitorių, tarp jų – J. Brahmsas, A. Bruckneris, A. L. Dvořákas, P. Čaikovskis, G. Mahleris, R. Straussas, C. E. Ivesas, S. Prokofjevas, D. Šostakovičius.
Operos ir baletai
Sukūrė operas Vestos liepsna (Vestas Feuer 1803), Fidelio (kitas pavadinimas Leonore 1803–05, pastatyta 1805 Vienoje, Lietuvoje pastatyta 1989), baletus – Riteriškasis baletas (Ritterballett 1790–91), Prometėjo kūriniai (Die Geschöpfe des Prometheus 1800–01, pastatyta Vienoje 1801).
Kūriniai chorui ir orkestrui
Kūrinių chorui, solistams ir orkestrui, tarp jų – oratoriją Kristus Alyvų kalne (Christus am Ölberge 1802–03), mišias C‑dur (1807), Missa solemnis D‑dur (1819–23); kantatas Šlovingoji akimirka (Der glorreiche Augenblick 1814), Rami jūra ir laimingas plaukiojimas (Meeresstille und glückliche Fahrt 1814–15), arijų, tercetą, duetą, choro dainų, kūrinių simfoniniam orkestrui, tarp jų – 9 simfonijas – I C‑dur (1800), II D‑dur (1802), III Es‑dur Herojinė (Sinfonia eroica 1803), IV B‑dur (1806), V c‑moll (1808), VI F‑dur Pastoralinė (Sinfonia pastorale 1808), VII A‑dur (1812), VIII F‑dur (1812), IX d‑moll (1824, su solistais ir choru finale, F. Schillerio odės Džiaugsmui žodžiai; Odė džiaugsmui nuo 1985 – oficialus Europos Sąjungos himnas); Wellingtono pergalė, arba Mūšis prie Viktorijos (Wellingtons Sieg oder die Schlacht bei Vittoria 1813).
Programinės uvertiūros
Programinės uvertiūros – Prometėjo kūriniai (1801), Koriolanas (Coriolan 1807, H. J. Collino tragedijai), Leonora Nr. 1–3 (Leonore 1805–06); Fidelio (1814), Egmontas (J. W. Goethe’s tragedijai 1810), Atėnų griuvėsiai (Die Ruinen von Athen 1811) ir Karalius Steponas (König Stephan 1811).
Kiti kūriniai
Kūriniai įvairiems instrumentams ir orkestrui: 5 koncertus fortepijonui – C‑dur (1798), II B‑dur (1794–95, 2 redakcija 1798–1801), III c‑moll (1800–02), IV G‑dur (1806), V Es‑dur (1809), rondo fortepijonui B‑dur (apie 1795), koncertą smuikui D‑dur (1806), romansus smuikui G‑dur (apie 1802 arba 1798, 1799) ir F‑dur (1802 arba 1798, 1799), Trigubąjį koncertą fortepijonui, smuikui ir violončelei C‑dur (Tripelkonzert 1804), kamerinių kūrinių, tarp jų – 16 styginių kvartetų (1798–1826, kvartetas B‑dur su didžiąja fuga, 1825–26), styginių kvintetų, kūrinių fortepijonui ir styginių ansambliui – fortepijoninių kvartetų, fortepijoninių trio, variacijų fortepijoniniam trio, kūrinių 2 instrumentams, tarp jų – 10 sonatų smuikui ir fortepijonui (F‑dur Pavasario / Frühlingsonate 1800–01), A‑dur (Kreutzerio, dedikuota R. Kreutzeriui, 1802–03), 5 sonatas violončelei ir fortepijonui; 12 variacijų violončelei ir fortepijonui, kūrinių fortepijonui: 32 sonatas, tarp jų – c‑moll, arba Patetiškąją (Sonate pathétique 1798–99), cis‑moll, arba Mėnesienos (Mondscheinsonate 1801), f‑moll, arba Appassionata (1804–05), B‑dur, arba Didžiąją sonatą fortepijonui (Grosse Sonate für das Hammerklavier 1817–18), variacijų, rondo, bagatelių, vokalinių kūrinių: 91 dainą su fortepijono pritarimu, tarp jų – ciklą tenorui Tolimai mylimajai (An die ferne Geliebte 1816); apie 200 harmonizuotų liaudies dainų, šokių (menuetų, vokiečių šokių, kontradansų, ekosezų, valsų ir kitų).
Atminimo įamžinimas
L. van Beethoveno paminklas Vienoje (bronza, 1880, skulptorius Casparas von Zumbuschas)
L. van Beethoveno paminklas pastatytas Bonoje (1845, skulptorius Ernstas Julius Hähnelis, 1811–1891), Vienoje (1880, skulptorius Casparas von Zumbuschas). Bonoje nuo 1845 vyksta klasikinės muzikos Beethoveno festivalis (Beethovenfest), nuo 1889 L. van Beethoveno gimtajame name veikia muziejus, 1927 čia įkurtas jo kūrybos tyrimų centras. L. van Beethoveno pavarde pavadintas vienas Merkurijaus kraterių. Apie L. van Beethoveną sukurta dokumentinių (Ludwigas van Beethovenas / Ludwig van Beethoven 1954, režisierius Maxas Jaapas, Ieškant Beethoveno / In Search of Beethoven 2009, režisierius Philas Grabskis), vaidybinių (Beethovenas: Vienos dienos gyvenimas / Beethoven: Tage aus einem Leben 1976, režisierius Horstas Seemannas, pagrindinį vaidmenį sukūrė D. Banionis; Nemirtinga mylimoji / Immortal Beloved 1994, režisierius Bernardas Rose’as, Ludwigas van Beethovenas / Louis van Beethoven 2020, režisierius Nikolausas Steinas von Kamienskis) filmų.
L: R. Rolanas Bethovenas Vilnius 1959; A. Schindler Biographie von Ludwig van Beethoven Münster 1840 Bonn 61949; A. Al′švang Ljudvig van Betchoven Moskva 31966; A. I. Klimovickij O tvorčeskom processe Betchovena Leningrad 1979.
1915
2271