Ludwig Zimmerle
Zimmerle Ludwig (Liudvigas Cmerlė) 1867 11 12Ellwangen (Badenas-Viurtembergas) 1925 12 03Bad Urach (Badenas-Viurtembergas), vokiečių teisininkas, valstybės veikėjas. Teisės daktaras.
Nuo 1892 dirbo teisingumo sistemoje, nuo 1898 teisėjas Stuttgarte, nuo 1903 – Ravensburge. Nuo 1912 dirbo Imperijos teisingumo tarnyboje (Reichsjustizamt); slaptasis valstybės tarėjas. 1914 stojo savanoriu į Vokietijos kariuomenę, sužeistas per Verdeno mūšį (1916). 1917 grįžo į teisingumo sistemą.
1918 10 15 Vokietijos vyriausybė, vadovaujama kanclerio M. von Badeno, nutarė pertvarkyti per Pirmąjį pasaulinį karą okupuotos Lietuvos valdymą: nuo 11 15 karinę administraciją turėjo pakeisti civilinė, turėjo būti panaikintos imperijos komisaro Lietuvai pareigos (jas ėjo Friedrichas von Falkenhausenas), paleistas jo aparatas. Vietoje to buvo įsteigtos generalinio įgaliotinio Lietuvai pareigos, juo paskirtas L. Zimmerle. Karinių klausimų jis nesprendė, tačiau aiškėjant, kad vokiečių kariuomenė trauksis iš užimtų teritorijų, jam teko rūpintis kariuomenės santykiais su gyventojais, perduoti valdžią lietuvių savivaldybėms ir rūpintis lietuvių reikalais. 1918 12 18 L. Zimmerleʼs vadovaujama civilinė administracija persikėlė iš Vilniaus į Kauną, rūpinosi tautinių mažumų įtraukimu į valstybės atkūrimą, tarėsi su lenkais, tuo sukeldama lietuvių nepasitenkinimą. Senosioms vokiečių okupacinės administracijos struktūroms suirus, 1918 12 28 ir 12 31 likviduotos Vilniaus ir Kauno kraštų administracijos (valdybos), L. Zimmerle ėmė sudarinėti administracijos štabą, t. p. perėmė spaudos priežiūrą, švietimo, žemės ūkio, kitų sričių valdymą, palaipsniui jį perduodamas lietuviams. 1919 04 15 vokiečių civilinės administracijos struktūra buvo paleista, bet L. Zimmerle kaip Vokietijos įgaliotinis dar liko Lietuvoje ir iki 1919 12 reguliavo sudėtingus santykius su Lietuvos valdžia.
1919 pabaigoje grįžęs į Vokietiją dirbo Teisingumo ministerijos referentu. Nuo 1923 buvo Aukščiausiojo teismo (Reichsgericht) Trečiojo civilinių bylų senato pirmininkas.
1277