Lùgas (galų lugus – švytintis, airių lug, velsiečių lud, lleu – šviesa), keltų dievas. Vienas pagrindinių, minimas daugelyje Airijos, Velso ir Galijos keltų sagų ir legendų.
Cezaris tapatino Lugą su romėnų dievu Merkurijumi, apibūdino jį kaip menų atradėją. Daugelyje kitų šaltinių t. p. vadinamas amatų ir menų meistru. Lugą garbino amatininkai, pirkliai, keliautojai. Manoma, galėjo būti siejamas su Saulės kultu. Κulto populiarumą rodo daug vietovardžių su žodžiu lugus (Lugu-dunum – Lugo miestas > Lionas, tapęs Galijos sostine, Velso tradicijoje Londonas vadinamas Caer Lludd – Ludo miestu). Airijos keltų legendose laikomas ir poetu, muzikantu, burtininku.
Airijos keltų sagų Uladų cikle pasakojama, kad Lugas lėmė daniečių (paskutinės dieviškosios genties, kilusios iš deivės Danu) pergalę prieš fomorus (demoniškas būtybes) – įveikė jų vadą Balorą. Lugo sūnumi (arba persikūnijimu) laikomas airių didvyris Kuchulinas (užmušęs žmogėdrą šunį).
Velso keltų mitologijoje Lugas atitinka Gvineto (Gvinedo; Šiaurės Velse) valdovą Leu Lavgyfą (Leu Mikliarankį, Nagingų rankų Lugą). Kai kurie tyrinėtojai su Lugo kultu sieja padėkos už derlių šventę Lugnasadą (Lughnasadhas, viduriniais amžiais buvo švenčiama rugpjūčio 1 dieną), kiti mano, kad šaknis lug- vietovardžiuose ir šventės pavadinime neįrodo sąsajų su dievu Lugu, tai esantis bendrinis keltų kalbos žodis.
Šaltiniuose išlikę kreipimųsi į kelis Lugus, t. p. pasakojimas, kad Lugas Ilgarankis liko vienintelis iš trijų bendravardžių brolių. Vaizduojamas dažniausiai nuogas, barzdotas, kartais – keliautojo apsiaustu, su lazda, pinigų maišeliu ar lydinčiais gyvūnais (gaidžiu, ožiu, rupūže ir kitais).
2781