luistas

lustas, didelė uolienų atplaiša, išjudinta iš pirminės slūgsojimo vietos ir perstumta į kitą (dydis daugiau kaip 100 m). Mažesnė atplaiša (10–100 m) vadinama luitu. Luistus perstūmė tektoninės jėgos, kontinentiniai ledynai, rečiau jie atsiranda dėl ugnikalnių išsiveržimo, sprogimų ir kitų priežasčių. Senojo (pleistoceno) apledėjimo srityse ledyninėse nuogulose randami glaciodislokuoti pamatinių uolienų luistai. Tektoninės kilmės luistai – kalnuose paplitę Žemės plutos įvairaus dydžio plotai (nuo kelių iki kelių šimtų kilometrų), apriboti lūžiais ir perstumti kuria nors kryptimi. Pakelti į viršų luistai vadinami horstais, nugrimzdę žemyn – grabenais. Tektoniniai blokai sudaro luistinius kalnus (luistikalnius). Luistiniai kalnai būna sudaryti iš blokų, kuriuose uolienų sluoksniai slūgso horizontaliai, arba iš peneplenizuotų raukšlių (raukšlėkalniai). Į magmines gilumines uolienas įsiterpę senesnių uolienų luistai ir luitai vadinami ksenolitais.

Lietuvoje luistai pleistoceno ledynų sustumti ledyninėse sąnašose, morenose (ypač galinėse morenose), palaidotuose slėniuose, glaciodislokacijų zonose. Sudaryti iš kreidos mergelių, klinčių, dolomitų, gipso, molio ir kitų prekvartero uolienų bei senesnių morenų. Iš kreidos mergelių luistų (Skirsnemunėje, Matuizose, Pamerkiuose ir kitur) buvo kasama žaliava statybinėms medžiagoms gaminti.

-Luitas

643