Lùkiškės, istorinė Vilniaus miesto dalis į vakarus ir pietvakarius nuo Senamiesčio, Neries kairiosios pakrantės vingiuose. Rytuose tarp senosios Vilnios vagos ir Lukiškių spėjama buvus Šventaragio mišką, Lukiškių pakraštys buvo ties dabartine Tilto gatve, vakaruose apėmė Lukiškių šilą (dabar Vingio parką) ir driekėsi Panerių kalvų link. Dar vadintos Totorių Lukiškėmis arba Totorija.
Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia Lukiškėse (fotografas J. Čechavičius, 1874, Vilniaus universiteto biblioteka)
Manoma, pavadinimas kilęs nuo totoriaus Luko Petravičiaus, kuriam Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas 14 a. pabaigoje ar 15 a. pradžioje čia paskyrė didelį žemės sklypą. Totoriai saugojo Vilniaus prieigas, vertėsi daržininkyste, pasistatė mečetę (nugriauta 1969), įrengė kapines. Nuo 16 a. Lukiškės tapo Vilniaus uostu. Palei Nerį buvo pirklių sandėlių. 17 a. Lukiškės tapo Vilniaus priemiesčiu. Susiformavo trys gatvės. Pietinė Lukiškių riba ėjo Neries kairiojo kranto kalvomis. Lukiškėse buvo įrengtos vargingųjų Vilniaus miestiečių kapinės. 17 a. pirmoje pusėje Smolensko kaštelionas Jurgis Liutauras Chreptavičius vienuoliams dominikonams čia dovanojo žemės sklypą ir pinigų, kad šie kapinėse pastatytų bažnyčią. 1642 dominikonai pastatydino medinę Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčią, netrukus – vienuolyną.
1677 įsteigta parapija (veikė iki 1948); jos ribos buvo dabartinės J. Basanavičiaus, Vilniaus gatvės, Vingio parkas ir Neries upė). 1645 F. Getkantas sudarė Lukiškių planą. Lukiškės smarkiai nukentėjo per 1654–67 Lenkijos ir Lietuvos Valstybės–Rusijos karą ir 1700–21 Šiaurės karą (sudegė bažnyčia ir vienuolynas). 1722 atstatyti bažnyčia ir 1739 vienuolynas buvo pirmieji mūriniai Lukiškių pastatai. 1799 vienuolyne įrengta Šv. Jokūbo ligoninė.
Lukiškių šile nuo 16 a. buvo Radvilų dvaras, vietovė vadinta Radvilų Lukiškėmis. 1553–61 Mikalojus Radvila Juodasis dvare priglaudė evangelikus reformatus. 1584 ir 1593 Stanislovas Radvila dvarą perdavė jėzuitams vasarvietei; apylinkė pavadinta Jėzuitų Lukiškėmis. 18 a. pirmoje pusėje jėzuitai savo vasarvietėje pastatydino koplyčią, 1757–61 architektas J. K. Glaubicas jėzuitams suprojektavo trijų aukštų rūmus su mansardomis. Rūmai vėliau pastatyti, 19 pirmoje pusėje buvo apleisti, pradėjo irti, 1872 jau buvo sunykę. 1773 panaikinus jėzuitų ordiną, Lukiškių rūmus ir žemes perėmė Vilniaus vyskupas I. J. Masalskis (manoma, 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Jėzuitų Lukiškes pradėta vadinti Vingiu). Nuo 1919 dvarvietėje veikia Vilniaus Universiteto botanikos sodas. Nuo 1960 Vingio parko estradoje rengiamos Lietuvos dainų šventės.
griūvantys jėzuitų rūmai Vingyje (dailininkas A. Žemaitis, litografija, 1848, Lietuvos dailės muziejus)
19 a. Lukiškės plėtojosi ir plėtėsi pagal 1837 ir 1875 Vilniaus miesto planus. Namai buvo statomi neplaningai, paliekant vietos tik siauroms gatvelėms. 1860 Lukiškių aikštėje įrengtas miesto turgus. 19 a. antroje pusėje priemiestyje pradėjo kurtis miesto pirkliai, pastatyta daug odos fabrikų; Lukiškės tapo visos Vilniaus gubernijos didžiausiu šios pramonės šakos centru, V. Šopenas įkūrė alaus daryklą, pastatytas dujų fabrikas, du malūnai, buvo krikščionių cechui priklausanti skerdykla. 19 a. viduryje nutiestos svarbiausios gatvės – Šv. Jurgio (dabar Gedimino) prospektas ir Pamėnkalnio, pagerėjo susisiekimas su miesto centru.
Plėtojantis pramonei ir daugėjant gyventojų 19 a. antroje pusėje Lukiškės tapo miesto dalimi. 19 a. pabaigoje užstatymas tankėjo, geriausi pastatai buvo statomi prie Šv. Jurgio prospekto, čia kūrėsi turtingieji. 1891 prospektas iki Lukiškių aikštės išgrįstas ir apsodintas liepomis. 1897 pastatyti teismo rūmai, 1898–1903 – Lukiškių kalėjimas, įsteigta kultūros įstaigų – Bajorų, Pirklių klubai, Marijos mergaičių gimnazija (1904). 20 a. pradžioje prie miesto prijungus Žvėryną bei jį sujungus tiltu su Vilniumi, Lukiškės ėmė įgyti miesto centro bruožų. 20 a. pradžioje Lukiškės ėmė darytis ir kultūros centru – čia buvo rengiamos įvairios parodos, cirko pasirodymai, lenkų teatro spektakliai (Lukiškių cirkas).
Lukiškių fabrikai 20 a. 3–4 dešimtmetyje
1920–39 valdant Lenkijai veikė Lukiškių odos fabrikai ir kitos įmonės. 1921 Lukiškėse įsikūrė Apygardos ir Apeliaciniai teismai, mergaičių gimnazija (nuo 1904, 1939 Lietuvai atgavus Vilnių – lietuvių mergaičių Birutės gimnazija).
Kaziuko mugė Lukiškių aikštėje (1938; Nacionalinis skaitmeninis archyvas)
1940 06 SSSR okupavus Lietuvą, 1940–41 Lukiškėse įsikūrė NKVD, Stalino, vėliau Lenino (dabar Gedimino) prospektu žygiuodavo sovietinės demonstracijos ir kariniai paradai. 1941–44 per Vokietijos okupaciją Lukiškėse įsikūrė gestapas. Per 1944 SSRS kariuomenės Vilniaus operaciją 1944 07 12–13 Lukiškės buvo vienas paskutiniųjų Vokietijos karių priešinimosi SSRS kariuomenei židinių. 1944 čia vėl įsikūrė NKVD, buvo tardomi, kankinami ir žudomi pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviai; čia sušaudytųjų pavardės iškaltos buvusio KGB pastato akmeninėje sienoje (jie buvo kalinami Lukiškių kalėjime). 1948 uždaryta bažnyčia (iki 1992). 1945–49 veikė Vilniaus konservatorija, nuo 1949 – LSSR valstybinė konservatorija (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
1950 Vilnių suskirsčius į naujus administracinius vienetus, Lukiškės priklausė Spalio rajonui. 1952 Lukiškių aikštė baigta rekonstruoti, pavadinta Lenino aikšte; Lukiškės faktiškai tapo Vilniaus centro dalimi. 20 a. 6 dešimtmetyje pastatyta didelių mūrinių gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų, tarp jų retrospektyvinės architektūros: Mokslininkų namai (1950), Respublikinė biblioteka (1960, dabar Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka).
Lukiškių aikštė
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę vėl oficialiai imta vartoti Lukiškių vardą. 1991 vilniečiai telkėsi aikštėje prie Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo ginti Lietuvos nepriklausomybės nuo SSRS agresijos – 01 08 sutrukdė jedinstvininkų (Jedinstvo) Seimo rūmų šturmą, jie, vėliau ir Sąjūdžio organizuojamos grupės iš visos Lietuvos, budėjo Sausio tryliktosios naktį (ir kitomis paromis) bei per Rugpjūčio pučą Rusijoje. Po 1991 01 13 gretimose gatvėse buvo pastatyta įtvirtinimų – barikadų iš betoninių blokų (buvo kelerius metus), Seimo rūmų šiaurinėje dalyje iškastas prieštankinis griovys. Lukiškėse įsikūrė Lietuvos apeliacinis (1994), Vilniaus apygardos (1999) teismai, Genocido aukų muziejus (1992), Ypatingasis archyvas (1995).
2005–08 Gedimino prospektas nuo Arkikatedros bazilikos iki Nepriklausomybės aikštės ir prie jos rekonstruotas, apsodintas liepaitėmis, Neries pakrantėje Vingio parko link ir prie Seimo rūmų pastatyta daugiaaukščių pastatų. 2008 01 prie Seimo rūmų atidengtas Sausio 13 memorialas (architektas K. Kisielius). 2016–17 rekonstruota Lukiškių aikštė (oficialus atidarymas įvyko 2018 06). 2019 06 iškėlus paskutinius nuteistuosius buvusio Lukiškių kalėjimo pastatai ir kiemai tapo kultūros renginių vieta, čia įsikūrė menininkų kūrybinės studijos, filmuojami kino filmai.
koncertas buvusio Lukiškių kalėjimo kieme (2021 06)
2271
L: V. Jogėla, E. Meilus, V. Pugačiauskas Lukiškės: nuo priemiesčio iki centro (XV–XX a. pradžia) Vilnius 2008.
2548
-Totorių Lukiškės; -Totorija; -Jėzuitų Lukiškės