Lukulas

Lukùlas, Lùcijus Licnijus Lukùlas (Lucius Licinius Lucullus) apie 117 57 ar 56 pr. Kr., Romos karo ir politikos veikėjas. Sulos šalininkas. Edilas (79). Pretorius (77). Konsulas (74). Per trečiąjį Ponto–Romos karą (74–64) jo vadovaujama kariuomenė 74–66 sumušė didžiausią to meto Romos priešą rytuose Mitridatą VI Eupatorą ir užėmė jo valdomą Pontą; už tai Lukulas gavo Pontiko pravardę. Mitridatui VI Eupatorui pabėgus į Armėniją Lukulas įsiveržė į ją ir įveikė Mitridato VI Eupatoro sąjungininko Tigrano II kariuomenę. Pagarsėjo humanišku elgesiu su užimtų kraštų gyventojais, t. p. racionaliu mokesčių reguliavimu. Pasak antikinių šaltinių, grįždamas iš Mažosios Azijos, iš to meto Kerasos miesto parvežė kultūrinių vyšnių – jos paplito Vakarų Europoje (tai patvirtina pavadinimas įvairiomis kalbomis – vokiškai Kirsche, prancūziškai cerise, angliškai cherry – iš graikų kerasios). Grįžęs į Romą iš politinės veiklos pasitraukė.

Lukulas (15 a., Plutarcho Vitae virorum illustrium iliuminuoto rankraščio fragmentas)

Buvo turtingas ir išlaidus, garsėjo subtiliu skoniu. Žinomas senovės posakis Lukulo puota, reiškiantis besaikį lėbavimą.

1412

-Lukulo puota