lúominė monárchija, 14–16 a. luominės visuomenės monarchijos forma, dėsningas daugumos Europos šalių feodalinės visuomenės raidos etapas.
Atsirado išsiplėtojus vidurinių amžių miestui ir klostantis rinkos santykiams. Ekonomiškai stipriose Vakarų Europos šalyse šie santykiai 9–13 a. darė poveikį lažo sistema pagrįstiems žemvaldžių (žemiausias sluoksnis – riteriai) dvarams, toliau ardė šią sistemą įtraukdami į rinką valstiečių ūkius. Dėl to 13–14 a. sunyko baudžiava, miestiečių nuosavybė ir verslai įgavo teisines garantijas, o patys miestai – savivaldą.
Visiems žemvaldžiams tampant tiesioginiais monarcho valdiniais išnyko žemėvaldos politinė gradacija (vadinamosios feodalinės nuosavybės ir teisės kopėčios), atsirado aiški valdžios galių ir nuosavybės teisių skirtis, susiklostė šalies mastu reglamentuotų žemvaldžių bei miestiečių teisių ir prievolių sistema, išreiškiama atitinkamų įstatymų, derinamų su sušaukiamais luomų atstovais, leidimu. Taip įteisinti bajorų (kilmės žemvaldžių) ir miestiečių luomai. Stipriai karaliaus valdžiai formuojant biurokratizuotą valdžios mechanizmą bajorai užsitikrino privilegiją užimti vadovaujamas karines ir civilines tarnybas, miestiečiai liko privilegijuoti (verslą gynė įstatymai), o valstiečiai – neprivilegijuoti darbo prievolininkai. Dvasininkai irgi buvo privilegijuotas ir pasaulietinių prievolių neįpareigotas luomas.
Ilgainiui karaliaus valdžia panaikino luominius susirinkimus ir valstybė išsirutuliojo į absoliutinę monarchiją (17–18 a. Prancūzija, Ispanija, Austrija). Anglijoje luomų susirinkimas virto politines prerogatyvas perėmusiu parlamentu, apribojančiu karaliaus valdžią (16–17 a. konstitucinė monarchija). Daugelyje Vokietijos žemių susiklostė luominės visuomenės ir absoliutinę valdžią turinčių kunigaikščių valstybės.
Vidurio rytų Europos šalių (būdingiausia – Lenkijos) ekonomika patyrė Vakarų Europos rinkos poveikį, kuris čia, dar nespėjus išsiplėsti miestams ir susiklostyti žemės valdymo hierarchijai, skatino palivarkinės lažinės sistemos kūrimąsi, nes tik dėl lažo žemvaldžių dvarai galėjo įsitraukti į rinkos santykius.
Siekdama turėti ūkiškai pajėgių ir galinčių gerai apsiginkluoti paprastų žemvaldžių (irgi pavadintų riteriais) kariuomenę, karalių ir kunigaikščių valdžia vokiečių teisės recepcija (perėmimu ir pritaikymu) skatino riterių žemėvaldos ir tam ekonomiškai reikiamų miestų savivaldos plėtotę. 13–14 a. karinis riterių sluoksnis pagreitintai ir paviršutiniškai 15 a. virto bajorų luomu. Tai įvyko nespėjus sustiprėti miestams ir sutrukdyti užsimegzti tiesioginiams dvaro bei Vakarų Europos rinkos santykiams, todėl dar labiau skatino baudžiavos ir lažo sistemos plėtotę.
Pavieniams miestams teikiamos privilegijos (pritaikyta daugiausia Šiaurės Vokietijos miestų teisė ir savivalda) suformavo miestiečių luomą, kuris neturėjo visuotinio atstovavimo teisės – vietoj luomų susirinkimo 14 a. pabaigoje–15 a. pirmoje pusėje susiklostė vien bajorams atstovaujantis Seimas (didesni miestai siuntė į jį tik patariamojo balso teisę turinčius atstovus). Dvasininkai atskiro luomo nesudarė, bet vyskupai laikyti pirmaisiais senatoriais. Valstiečių luomu nelaikyta, nes didžioji jų dalis buvo paversta baudžiauninkais.
Lenkijos monarchija evoliucionavo Seimui pamažu ribojant karaliaus valdžią. Po Liublino unijos (1569) išmirus Jogailaičių dinastijai (1572) Abiejų Tautų Respublikos valdovas liko tik nedideles teises turintis Seimo kontroliuojamas vykdytojas. Lenkijos luominė monarchija faktiškai virto bajorų respublika.
Lietuvoje
Lietuvoje luominė monarchija susidarė vėliausiai Europoje – 13–14 a. čia nebuvo stambiosios žemėvaldos skatintojos Katalikų Bažnyčios. Labai lėtai plito karo prievolininkų žemėvalda, todėl nesiformavo riterių tipo dvarai. Bažnytinės žemėvaldos atsiradimas 14 a. pabaigoje sutapo su veldamų dalijimo pradžia. 15 a. susiklostė stambioji ponų žemėvalda, amžiaus pabaigoje atsirado lažinių palivarkų, 16 a. pirmoje pusėje dauguma valstiečių buvo paversti baudžiauninkais.
1387 Jogailos privilegija bajorams katalikams pradėta kurti riterių žemėvaldą saugančią teisę (perimta ir pritaikyta daug Lenkijos teisinių normų). 1447 Kazimiero privilegija neleido didžiajam kunigaikščiui rinkti mokesčių iš veldamų be jų ponų sutikimo, todėl dėl tokių mokesčių teko šaukti žemvaldžius į Seimą – 16 a. pradžioje jis baigė formuotis. Bajorų luomas Lietuvoje susidarė iškart kuriant ekonominį potencialą, o ne plėtojantis iš subalansuotos žemėvaldos riterių sluoksnio. 2/3 bajorijos buvo smulkūs žemvaldžiai. Taisyklingasis trilaukis tik 16 a. viduryje buvo įvestas didžiojo kunigaikščio (Valakų reforma), 16 a. antroje pusėje – ponų, vėliau ir bajorų žemėse; daugelis bajorų lydimais vertėsi dar ir 17 amžiuje.
Nedideli ir palyginti negausūs miestai negalėjo sukurti vidaus rinkos, šalies dvarai per Rygą, Dancigą ir Karaliaučių eksportavo žaliavas į Vakarų Europos šalis. Miestiečių luomą, kaip ir Lenkijoje, įteisino tik miestų privilegijos, patariamąjį balsą bajorų Seime turėjo tik Vilnius.
Lietuva, kaip ir Lenkija, politine prasme tapo vienaluome luominės monarchijos atmaina, arba bajorų monarchija. Paprasti bajorai renkamus apskričių luominius teismus ir seimelius įgijo tik po 1564–66 administracinės reformos. Kuriantis Abiejų Tautų Respublikai Lietuvos luominė sandara buvo panaši į Lenkijos, bet ūkiškai silpna bajorija, neturėdama politinės veiklos Seime patirties, iki pat 17 a. pabaigos priklausė nuo ponų (tai, beje, leido Abiejų Tautų Respublikai organizuočiau ginti šalies interesus). Vienaluomė Lietuvos monarchija faktiškai virto ponų respublika.
683