Luperkãlijos (lot. Lupercalia), senovės romėnų piemenų šventė. Būdavo švenčiamos vasario 14 arba 15 dieną piemenų globėjo Fauno garbei. Tikėta, kad per šventę atliekamos apeigos skatina žemės, žmonių ir gyvulių vaisingumą; būdavo aukojama Luperkalio oloje, Palatino kalvos papėdėje, kur kadaise gyvenusi Romulą ir Remą išmaitinusi vilkė. Per šventę paaukojus šunį (vietoj vilko) ir ožį gyvulių kaimenės simboliškai būdavo apsaugomos nuo vilkų – Luperkalijos buvo susijusios su senovėje gyvavusiu vilko (lotyniškai lupus) kultu, kuris ilgainiui susiliejo su Fauno kultu. Pasibaigus aukojimui jauni žyniai bėgdavo aplink Palatiną ir visus sutiktuosius plakdavo ožio kailio diržais. Jaunos moterys tikėjo, kad toks plakimas apsaugos jas nuo nevaisingumo ir ateityje padės lengvai gimdyti. Luperkalijas 496 uždraudė popiežius Gelazijus I.
Luperkalijos (aliejus, apie 1635, dailininkas Andrea Camassei, Prado muziejus Madride)