Luria Isaac ben Solomon (Lùrija Icchãkas ben Šlòmas), akronimas Ha-Ari 1534? 1572?, Kabalos vienos krypčių (vadinamos lurijietiška) kūrėjas. Tėvas buvo aškenazis, motina sefardė. Gyveno Egipte, čia studijavo halachą. Iš kai kurių Kairo genizoje atrastų dokumentų sprendžiama, kad galėjo verstis prekyba. 1569 (arba 1570) persikėlė į Cefatą (Šiaurės apygarda, Izraelis). Studijavo pas vieną žymiausių kabalistų rabiną M. Kordoverą (1552–70). Apie 1570 subūrė savo mokyklą, kurioje studijavo ir praktikavo Kabalą ir halachą su 30 žymiausių šių dalykų žinovų. Apie Lurijos Isaaco ben Solomono asmenybę sukurta daug legendų ir pasakojimų (pavyzdžiui, kad jam apsireikšdavo pranašas Elijas), tyrinėtojams dažniausiai sunku atskirti istorinę tiesą nuo mito. Vienintelis žinomas jo veikalas – komentaras vienai Zoharo knygų Slėpinio knyga. Pagrindinis šaltinis, iš kurio atkuriamas Lurijos Isaaco ben Solomono mokymas – jo mokinių raštai, išleisti po jo mirties; svarbiausias iš jų – Chaimo Vitalio knyga Gyvybės siela.
Lurijietiška Kabala detaliai plėtojo ankstesnės kabalistinės literatūros sąvokas, daug reikšmės teikiama 4 pasaulių sampratai ir Dieviškųjų emanacijų struktūrai (vadinamajam sfirų medžiui). Lurijietiškos Kabalos svarbiausios idėjos: Dieviškasis pirminis susitraukimas (cimcum) įvyko anksčiau už visą Dieviškosios emanacijos ir ap(si)reiškimo procesą; pasaulio evoliucija aiškinama per Dieviškųjų galių egresiją (hitpaštut) ir regresiją (histallkut); penkių konfigūracijų (parcufum), kaip pagrindinių vidinio pasaulio vienetų, naujų sfirų konfigūracijų, kurių akivaizdoje 10 ankstesnių sfirų praranda savarankiškumą. Lurijietiškos Kabalos mokykloje analizuojama pirminės nuodėmės, sielų persikėlimo teorijos, siejamos su mesianistiniais mokymais, ypatinga reikšmė teikiama maldai ir nukreiptumui (kavana) maldoje, įsakų laikymuisi, kurie tam tikra magine galia paveikia vidinę savastį, taip pat specialiosioms meditacijos praktikoms. Lurijietiškos Kabalos idėjos ypač veikė naujųjų amžių žydų mesianistinius judėjimus.
565