Lützeno mūšis

Lützeno mūšis (Liùceno mšis), 1813 05 02 Prancūzijos ir šeštosios antiprancūziškos koalicijos dalyvių Rusijos bei jos sąjungininkės Prūsijos kariuomenių kautynės. Napoleonas I, grįžęs po nesėkmingo 1812 žygio į Rusiją, surinko apie 200 000 žm. menkai apmokytą kariuomenę ir pasiuntė už Reino kovoti su ką tik susikūrusia Rusijos, Prūsijos, Austrijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos ir kelių Vokietijos valstybių koalicija, kol ši nesustiprėjo. Prie Lützeno (į pietryčius nuo Leipcigo) Prancūzijos kariuomenė (apie 120 000 žm., vadas imperatorius Napoleonas I) netikėtai susidūrė su sąjungininkais (73 000 žm., vadas Rusijos generolas P. Vitgenšteinas). Kol Prancūzijos maršalo M. Ney junginiai stabdė sąjungininkų puolimą, Napoleonas I, su pagrindinėmis jėgomis iš pietinės pusės apėjęs priešą, grasino jį sunaikinti artilerijos ugnimi. Nepatyrusi ir žygio išvarginta Prancūzijos kariuomenė po visą dieną trukusios kovos sąjungininkų nepajėgė įveikti. Jie atsitraukė Leipcigo link. Abi pusės neteko po apie 20 000 karių; sužeistas po mūšio mirė vienas gabiausių Prūsijos generolų G. J. D. von Scharnhorstas. Lützeno mūšis parodė, kad Napoleonas I vis dar stiprus, sąjungininkams teko sutelkti pajėgas, kur kas gausesnes už Prancūzijos kariuomenę.

Napoleono karai