lùvių kalbà, viena anatolų kalbų (indoeuropiečių kalbų šeima). Mirusi.
Paplitimas, istorija
Vartota antrame–pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų Mažojoje Azijoje (dabartinė Turkija) gyvenusių luvių. Artima hetitų kalbai. Iš pradžių vartota į vakarus ir pietus nuo hetitų gyventos teritorijos, vėliau paplito ir kitur Mažojoje Azijoje, t. p. Sirijos šiaurinėje dalyje. Viena Hetitų karalystės kalbų, daugiausia įsigalėjusi Naujojoje hetitų karalystėje. Trojoje rastas antspaudas luvių kalba paskatino kai kuriuos kalbininkus manyti, kad ir čia buvo kalbama šia kalba. Pirmieji įrašai yra iš 16 a. pr. Kr., dauguma – iš 13–12 a. prieš Kristų.
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 2 artimos tarmės (manoma, skirtumai atsirado dėl skirtingos rašto sistemos): vieni tekstai užrašyti dantiraščiu, kiti – hieroglifais. Dantiraštis perimtas iš senųjų Azijos gyventojų (šumerų, akadų, hetitų, huritų) kalbų. Hieroglifai (apie 350 ženklų) sukurti luvių kalbai. Luvių kalba turėjo 3 balsius (i, u, a < *a ir *e), kurie galėjo būti trumpi ir ilgi (ilgumas neturėjo fonologinės reikšmės), ir gomurinių priebalsių 3 eiles (indoeuropiečių *k > k, *k > ku, *k’ > z [ts]; *gh > ø: *ghesr- ‘ranka’ > issari‑). Būdingas rotacizmas (d, l ir n > r: pvz., īdi ‘eina’ > īri, wala‑ ‘mirti’ > wara‑). Vardažodžių buvo 2 giminės (bendroji ir bevardė), 2 skaičiai, 6 linksniai, veiksmažodžių – 2 laikai (esamasis ir būtasis), 2 nuosakos (tiesioginė ir liepiamoji), mi ir hi asmenuotės. Vardažodžių ir veiksmažodžių sistemai būdingas galūnių vienodėjimas; vns. ir dgs. genityvo galūnė ‑assa (dažna Egėjos jūros regiono kalbų, vartotų iki indoeuropiečių atėjimo, vietovardžiuose) yra substratinis reiškinys. Yra skolinių iš kitų anatolų ir Mažosios Azijos senųjų neindoeuropiečių kalbų; religiniuose tekstuose daug skolinių iš huritų kalbos. Mažosios Azijos rytinėje dalyje luvių kalba išnyko apie 7 a. pr. Kr., vakarinėje dalyje susidarė likų, sidetų ir kitos naujosios anatolų kalbos.
1468