Lùžica (lužitėnų k. Lužica, Lužyca), Láuzicas (vok. Lausitz), Europos istorinė sritis. Yra Vokietijos Saksonijos ir Brandenburgo žemėse tarp Bóbro, Kwisos ir Elbės upių, Lenkijos Žemutinėje Silezijoje ir Čekijos šiaurėje.
Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje čia gyventa keltų. Apie 100 pr. Kr. atsikėlė germaniškos semnonų gentys. Apie 600 apsigyveno slaviškos lužitėnų, venedų gentys, į vakarus nuo jų žemių ėjo rytinė Frankų imperijos siena. 928 vėl pradėjo veržtis germanai, 1002 – lenkai, kurie 1018 Lužicą prisijungė. 1033 Lužicą nukariavo Meisseno ir Brandenburgo valdytojai. 1076 imperatorius Henrikas IV perdavė Lužicą kaip feodą Čekijos kunigaikščiui Vratislavui II. Čekijai Lužica priklausė iki Trisdešimties metų karo (1618–48), bet regionas per tą laiką labai germanizuotas (pirmiausia miestai).
1635 Lužica atiteko Saksonijai. 1815 suskirstyta į Žemutinę Lužicą (perduota Prūsijai) ir Aukštutinę Lužicą (liko Saksonijai). 19 a. toliau buvo germanizuojama Žemutinės Lužicos vakarinė ir rytinė dalis, kur labai sumažėjo lužitėnų, bet 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje slavų kultūra atsigavo, suklestėjo jų nacionalinė literatūra.
Valdant nacionalsocialistams (nuo 1933) lužitėnų kalba, jų organizacijos buvo uždraustos, laikraščiai ir žurnalai uždaryti, daug lužitėnų uždaryta į koncentracijos stovyklas. Po II pasaulinio karo Lužicos didžioji dalis padalyta tarp Vokietijos Demokratinės Respublikos ir Lenkijos, nors Sorbų nacionalinis komitetas prašė prijungti Lužicą prie Čekoslovakijos, šiai liko mažesnioji Lužicos dalis. Iš Lenkijai atitekusios Lužicos dalies Potsdamo konferencijos (1945) nutarimu dauguma jos gyventojų (lužitėnų ir vokiečių) buvo iškeldinti. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje lužitėnai įgijo kultūrinę autonomiją.