lužitėnų kalbos

lužitnų kabos, sòrbų kabos, priklauso vakarų slavų kalbų pogrupiui.

Paplitimas

Vartojamos lužitėnų Vokietijoje (Brandenburgo ir Saksonijos žemės). Skiriamos lužitėnų aukštaičių (Bautzeno apyl.) ir lužitėnų žemaičių (Cottbuso apyl.) kalbos. Aukštaičių kalbą moka apie 13 300, žemaičių – 6670 (2007) iš maždaug 60 000 lužitėnų. Aukštaičių kalba vartojama kai kuriose Aukštosios Lužicos vietovėse, žemaičių kalba daugiausia palaikoma dirbtinai. Manoma, aukštaičių kalba iš pradžių buvo artimesnė čekų, žemaičių – lenkų kalbai. Vėliau dėl kalbų konvergencijos abi kalbos supanašėjo.

Gramatikos ypatybės

Lužitėnų kalbų kirtis yra pastovus, kirčiuojamas pirmasis skiemuo, kaip čekų kalboje. Balsiai neturi kiekybinių fonologinių opozicijų; opozicija ě : е aukštaičių kalboje yra kokybinė. Būdinga kietųjų ir minkštųjų, skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių opozicija. Aukštaičių h atitinka žemaičių g. Morfologija archajiška. Vyriškosios giminės daiktavardžiai turi šauksmininką (pvz., dubo ‘ąžuole’, hólče < hólc ‘berniuk’). Kaip ir slovėnų kalboje, išlaikyta dviskaitos kategorija. Sudėtinga veiksmažodžių laikų sistema, aoristas sutapo su preteritu, perfektas ir pliuskvamperfektas išliko. Leksikoje nemažai skolinių iš vokiečių kalbos. Vartojami lotyniškieji rašmenys, papildyti ženklais iš čekų (č, š, ž, ř, ě) ir lenkų (ł, ź, ń, ć, ó) kalbų.

Raštas

Lužitėnai išsaugojo savo kalbas ir sunkiomis sąlygomis (germanizacija, 19 a. priespauda, nuo 1937, valdant naciams, lužitėnų organizacijų draudimas), abi kalbos dėstomos mokyklose, jomis leidžiamos knygos, laikraščiai, transliuojamos radijo ir televizijos laidos. 1966 išleistas šiuolaikinis NT vertimas į aukštaičių kalbą. Daugiausia literatūrą lužitėnų kalbomis leidžia Leipcigo universiteto Sorbistikos, Bautzeno Sorbų etnografijos institutai, kultūros ir švietimo svarbiausia organizacija Domovina.

Seniausias rašto paminklas – 1532 Bautzeno miesto gyventojų priesaika. Pirmoji knyga – NT vertimas į žemaičių kalbą – pasirodė 1548. Dėl skirtingų religijų ir administracinio padalijimo 17–18 a. buvo sukurtos lužitėnų žemaičių ir aukštaičių (dvi – evangelikų liuteronų ir katalikų, 19 a. antroje pusėje susiliejo į vieną) bendrinės kalbos.

1468