lýdinė derm (pagal. Mažosios Azijos senovės šalies Lidijos pavadinimą), septynialaipsnė (heptatoninė) muzikinė dermė. Garsaeilio pavyzdys: f-g-a-h-c-d-e-f (alteruotų garsų nėra, pustoniai tarp IV ir V, VII ir I laipsnių). Nuo natūraliojo mažoro skiriasi pustoniu aukštesniu IV laipsniu (vadinamąja lydine kvarta). Aukštas IV laipsnis suteikia lydinės dermės melodijoms pabrėžtinai šviesų, veržlų, šiek tiek aštroką skambesį.
Lydinės dermės terminas atsirado antikos muzikos teorijos sistemoje (žymėtas laipsniškai besileidžiantis oktavinis garsaeilis nuo c1: c1-h-a-g-f-e-d-c). Viduramžiais aštuonių bažnytinių dermių sistemoje lydinė dermė buvo III autentinė dermė (tritus autenticus). Lydinė dermė paplitusi Europos tautų (daugiausia norvegų, lenkų) liaudies muzikoje. Profesionaliojoje muzikoje aptinkama viduramžiais (ars nova). Kartu su kitomis senosiomis natūraliosiomis dermėmis vėl pradėta vartoti 19 amžiaus kompozitorių romantikų.
Lydinė dermė dažniausiai aptinkama (ne viso pavidalo) lietuvių sutartinėse ir joms giminingoje liaudies pučiamųjų instrumentų ansamblių muzikoje. Lietuvių kompozitorių kūryboje lydinės dermės vartojimas dažniausiai susijęs su sutartinių tradicija (J. Gruodis, J. Juzeliūnas, E. Balsys, V. Montvila).
2309