lýginamasis pranašùmas, santyknis pranašùmas, pranašumas, įgyjamas tam tikros prekės gamyboje, kai šalis (regionas, įmonė, individas) gali ją pagaminti mažesnėmis alternatyviosiomis išlaidomis negu kitos šalys (regionai, įmonės, individai).
Pavyzdžiui, pirmoji šalis, norėdama pagaminti A prekės vienetą, turi atsisakyti B prekės trijų vienetų gamybos, antroji šalis, norėdama pagaminti tos pačios A prekės vienetą, turi negaminti B prekės dviejų vienetų. Šiuo atveju antroji šalis turi lyginamąjį pranašumą prieš pirmąją šalį gamindama A prekę, nes turi atsisakyti mažiau B prekės vienetų, tai yra jos A prekės gamybos alternatyviosios išlaidos mažesnės už pirmosios šalies.
Lyginamojo pranašumo pradinę idėją 1815 pasiūlė R. Torrensas. 1817 D. Ricardo suformulavo lyginamojo pranašumo principą. Naudodamasis dviejų šalių pavyzdžiu jis įrodė, kad kiekvienai šaliai reikia specializuotis gaminti tą prekę, kuriai ji turi lyginamąjį pranašumą prieš kitas šalis, ir importuoti prekes, kurias gamindama turi mažiausią lyginamąjį pranašumą arba didžiausių lyginamųjų nuostolių; taip elgdamosi šalys gaus naudos iš specializacijos ir tarptautinės prekybos.
Lyginamąjį pranašumą tarptautinėje prekyboje paaiškina Heckscherio ir Ohlino išteklių dydžio teorija.
2687
pranašumas; absoliutusis pranašumas