lýginamoji edukològija, edukologijos šaka, lyginanti dviejų ar daugiau šalių švietimo sistemas, ugdymo reiškinius. Jai gali būti priskiriami ir vienos šalies edukaciniai tyrimai, jei juos atliko kitos šalies mokslininkai – taip siekiama skatinti ugdymo, švietimo reiškinius vertinti iš šalies. Lyginamosios edukologijos tikslai – nustatyti bendruosius dėsningumus, turinčius įtakos švietimo efektyvumui, įvairių šalių švietimo sistemų panašumus ir skirtumus išaiškinant jų priežastis, nustatyti ir ištirti įvairiose šalyse ir įvairiu laikotarpiu vykusius edukacinius reiškinius, galinčius pagerinti konkrečios šalies švietimo sistemą, įvertinti pokyčių santykinį poveikį rezultatams (šalies viduje ir lyginant skirtingas šalis). Skiriami 5 lyginamosios edukologijos etapai: keliautojų pasakojimai – romėnų, graikų, Marco Polo (Italija) ir kitų apie įvairių šalių švietimą ir jo reiškinius; sisteminis informacijos apie įvairių šalių švietimą rinkimas – idėjų skolinimosi etapas (pradininkas – prancūzų edukologas M. A. Jullienas, 19 amžiaus pradžia); tarptautinė kooperacija, kurią žymi Tarptautinio edukacijos biuro (International Bureau of Education) įsteigimas 1925 Ženevoje ir jo veikla; visuomenės ir švietimo sistemos santykių analitiniai tyrimai lyginamuoju aspektu (iniciatorius M. E. Sadleris); įvairių veiksnių poveikio švietimo sistemoms ir jų raidai tyrimai (prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, suaktyvėjo 20 amžiaus 7 dešimtmetyje). Kiekvienam etapui būdingos savitos koncepcijos, teorijos, tyrimo metodologijos. 20 amžiaus pabaigoje labai išsiplėtojo švietimo kaip šalies investicijos koncepcija, teigianti, kad visuomenės indėlis į švietimą daro didelę įtaką jos socialinei, politinei, ekonominei ateičiai. Modernizavimo teorija teigia, kad visos šalys eina tuo pačiu raidos keliu, jos įvairiais raidos etapais yra tos pačios trajektorijos skirtinguose taškuose. Švietimo plėtra sąveikauja su kitomis visuomenės raidos sritimis: švietimo raida yra socioekonominės plėtros rezultatas, o socioekonominė plėtra yra švietimo raidos rezultatas – švietimo raida dažniausia finansine ir netgi organizacine prasme skatinama iš išorės (tarptautinių organizacijų, kitų šalių). Modernizavimo teorijai priešinga priklausomybės teorija, teigianti, kad šalys yra savitos ir gali plėtotis savitu keliu. Išsivysčiusių šalių švietimo idėjų taikymas besivystančių šalių švietimui padaro jas panašias, bet svarbiausia – sumažina silpnesniųjų priešinimąsi priklausomybei nuo stipresniųjų. Žymiausi lyginamosios edukologijos tyrinėtojai: P. G. Altbachas, R. F. Arnove’as, M. A. Ecksteinas, H. J. Noahas (visi Jungtinių Amerikos Valstijų), T. N. Postlethwaite’as (Didžioji Britanija).
LIETUVOJE lyginamosios edukologijos tema rašė K. Puida (Mokykla ir jos uždavinys), J. Gabrys-Paršaitis (Jaunuomenės švietimas kitur ir pas mus, abi 1906), tyrimus atliko J. Eretas, J. Laužikas, Vincas Ruzgas, M. Šalčius, S. Valatkienė ir kiti. Lyginamosios edukologijos tyrimų padaugėjo atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą ir pasaulinę bendriją. Pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos švietimas lyginamuoju aspektu kartu su kitų šalių švietimo sistemomis ir jų tyrimais pateiktas Kauno technologijos universiteto edukologų parengtoje monografijoje Lyginamoji edukologija (sudarytoja ir atsakingoji redaktorė P. Jucevičienė, 1996). Lyginamąją edukologiją tyrinėja D. Beresnevičienė, J. Česnulevičienė, V. Raudys, I. Stonkuvienė, A. L. Tarasonienė ir kiti. Daug tyrimų atliekama vadovaujant Tarptautinei švietimo rezultatų vertinimo asociacijai (International Association of the Evaluation of Educational Achievement, IEA, įkurta 1959, Lietuva jos narė nuo 1993).
2220