lyginamoji kalbotyra

lýginamoji kalbótyra, komparatyvstika (lot. comparativus –lyginamasis), lýginamasis metòdas, kalbotyros kryptis, lyginanti skirtingas giminiškas kalbas arba vienos kalbos skirtingus raidos tarpsnius.

Tikslai

Siekiama nustatyti kalbų fonetikos, morfologijos, semantikos, sintaksės pakitimus, kalbų kitimo bendruosius principus ir jais remtis aiškinant kalbų raidą, įrodyti kalbų giminystės ryšius, rekonstruoti kalbų raidos ankstesnius laikotarpius ir prokalbes.

Metodai

Taikomas lyginamasis, filologinis, vidinės rekonstrukcijos ir kiti metodai.

Lyginamuoju metodu gretinant giminiškų kalbų žinomus faktus rekonstruojama ankstesnė rašto paminklais nepaliudyta jų būklė (pvz., remiantis lietuvių penk, latvių pieci, graikų pénte, senovės indų páñca, lotynų quinque, senovės slavų pętь ir kitais indoeuropiečių kalbų žodžiais, reiškiančiais ‘penki’, rekonstruojama vėlyvosios indoeuropiečių prokalbės forma *pénk^we ‘penki’). Tarp lyginamų faktų neturi būti naujadarų, lyginamojo metodo atstovai rekonstruodami prokalbę linkę daugiausia remtis senosiomis mirusiomis kalbomis. Iš gyvųjų kalbų pirmenybė teikiama konservatyvioms (išlaikiusioms daug archajiškų ypatybių kalboms; tarp jų yra ir lietuvių kalba).

Archajiškiems faktams rašto paminkluose nustatyti taikomas filologijos metodas (filologija).

Vidinės rekonstrukcijos metodas, savitai papildantis lyginamąjį metodą, remiasi principu, kad kalbõs kiekvieno raidos laikotarpio netaisyklingos formos patvirtina ankstesnes taisyklingas paradigmas, t. y. tam tikrame kalbos sinchroniniame pjūvyje, net ir pačiame naujausiame, aptinkama iš sistemos iškrintančių įvairių netaisyklingų elementų, ankstesnėse epochose priklausiusių tam tikriems posistemiams (pvz., bendrinėje lietuvių kalboje retkarčiais pavartojama veiksmažodžio forma esti senovėje priklausė atematinių veiksmažodžių klasei, kurios reliktų randama tarmėse ir senuosiuose raštuose).

Lyginamosios kalbotyros raida

Kalbų panašumų pastebėta dar antikoje. Renesanso epochoje, daugiausia remiantis panašiai tariamais ir tos pačios ar artimos reikšmės žodžiais, buvo teigiama, kad naujosios kalbos yra kilusios iš lotynų, graikų ar kitų senųjų kalbų (plg. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje plitusį aiškinimą apie lietuvių kilmę iš romėnų ar Pilypo Ruigio įrodinėjimus, kad lietuvių kalba kilusi iš graikų kalbos, ir kitas teorijas). 19 a. buvo sukurti dėsniais pagrįsti kalbų lyginimo metodai.

Lyginamosios kalbotyros atsiradimas sietinas su bendrąja mokslo raida, daugiausia gamtos mokslų rūšių evoliucijos idėjomis, ir sutapo su lyginamosios kalbotyros šakos – indoeuropeistikos – pradžia. Indoeuropeistikai išskirtinai svarbi buvo europiečių pažintis su sanskritu, iš kitų indoeuropiečių kalbų išsiskiriančiu archajiškumu ir aiškia kalbos sandara.

18 a. pabaigoje W. Jonesas nustatė sanskrito, graikų ir lotynų kalbų panašumų ir iškėlė idėją, kad šios kalbos yra kilusios iš vieno bendro šaltinio, kuris galbūt nebeegzistuoja. Lyginamosios kalbotyros (ir indoeuropeistikos) pradininkai – R. C. Raskas, F. Boppas, J. Grimmas; jų veikaluose pirmą kartą lyginami ir analizuojami indoeuropiečių kalbų garsai ir formos. Archetipinis ir teoriškai reikšmingas yra J. Grimmo germanų kalbų sprogstamųjų priebalsių raidos aiškinimas – vadinamasis garsų perkaitos dėsnis (vokiečių k. Lautverschiebung).

Lyginamosios kalbotyros svarbiausias raidos laikotarpis susijęs su jaunagramatikių veikla. Jų teiginiai, kad garsų kitimai vyksta dėsningai ir be išimčių, 19 a. pabaigoje buvo visų pripažinti. Lyginamąjai kalbotyrai garsų reguliaraus kitimo dėsniai suteikė mokslinį objektyvumą, kuris kalbotyrą priartino prie gamtos mokslų, leido atkurti indoeuropiečių prokalbės bendrąsias formas (iki tol prokalbė buvo rekonstruojama daugiausia remiantis sanskritu). Garsų dėsnių (ir J. Grimmo) išimtis jaunagramatikiai aiškino remdamiesi analogija (pvz., lietuvių dialektologijoje dzūkavimo dėsnis – priebalsiai č, dž verčiami c, dz: cia ‘čia’, dziaugsmas ‘džiaugsmas’, bet sakoma ir matiau, audiau; t, d vietoj pagal dėsnį turinčių atsirasti c, dz yra dėl analogijos su kitomis paradigmos formomis, turinčiomis tik t, d: matei, audei; matė, audė, matėme, audėme; matėte, audėte). Kiekvienas garsų dėsnis formuluojamas nurodant sąlygas, kuriomis jis veikia be išimčių. Jaunagramatikiai atkreipė dėmesį į gyvąją kalbą. Buvo intensyviai plėtojami dialektologijos ir eksperimentinės fonetikos (kalbos garsų artikuliacinių savybių) tyrinėjimai.

20 a. teorinė kalbotyra persiorientavo į sinchroninius tyrinėjimus. F. de Saussure’as (1916) davė pradžią struktūralizmui, kuris griežtai atskyrė diachroninę ir sinchroninę kalbotyrą ir paskatino vidinės rekonstrukcijos metodo plėtojimą. 20 a. būta įvairių bandymų formuluoti kalbų kitimo principus gramatikos, semantikos ir kitais lygmenimis, pvz., J. Kuryłowiczius siūlė analogijos, M. Bréalis – semantinės evoliucijos dėsnius. Vyko gramatinimo procesas. Kalbininkams kitokių reguliarių dėsnių, tolygių garsų dėsniams, nepavyko nustatyti.

Naujos kalbotyros kryptys patikslino kalbos kitimo proceso sampratą, pvz., sociolingvistiniai tyrinėjimai parodė, kad yra skirtumų ir tam tikrame kalbos pjūvyje – tarp jaunų ir senų kalbėtojų, tarp skirtingų socialinių sluoksnių atstovų. Kalbos sinchroninė variacija liudija vykstantį kalbos kitimą. Generatyvinės gramatikos atstovai kalbą supranta kaip taisyklių rinkinį: vaikams mokantis suaugusiųjų kalbos įvyksta pokyčių – su kiekviena karta atsiranda naujų reiškinių.

Lyginamosios gramatikos metodai, kurie buvo sukurti indoeuropiečių kalboms rekonstruoti, sėkmingai pritaikyti ir kitoms kalbų šakoms ar šeimoms (altajiečių, semitų, finougrų ir kitoms). Bandymus sukurti metodus tiksliau nustatyti giminiškų kalbų išsiskyrimo laiką (glotochronologijos metodas) ar kalbų šeimų galimus tolimos giminystės ryšius (makrokomparatyvistika, pvz., manoma, kad indoeuropiečių, uraliečių, altajiečių, dravidų, pietų kaukaziečių, afrazijiečių kalbų šeimos senų senovėje sudarė nostratinių kalbų makrošeimą) nuo 20 a. vidurio vertinama skeptiškai. Kalbininkai skeptiškai vertina ir bandymus lyginamosios kalbotyros nustatytus faktus sieti su ikiistorinių genčių gyventomis teritorijomis ir jų kitimais arba su genetikos tyrimais.

Lyginamąjai kalbotyrai artimos ir kitos, ne genealoginės, kalbotyros kryptys. Kalbų tipologija, lygindama genetiškai nesusijusias kalbas, siekia nustatyti bendrus kalbų tipus. Kai kurios kalbų ypatybės gali pasitaikyti kartu (ypatybė A implikuoja ypatybę B), jos laikytinos žmonių kalbos implikacinėmis universalijomis. Kita lyginamosios kalbotyros kryptis tyrinėja kalbų arealinius reiškinius: tam tikrame plote tarp nebūtinai giminiškų kalbų galima pastebėti struktūrinių bendrumų, kurie kitose pasaulio kalbose pasitaiko rečiau arba ne taip nuosekliai. Šių krypčių atradimai gali būti naudingi ir istoriniams bei genealoginiams tyrinėjimams.

2036

1415