lýginamoji teistyra, valstybių teisės sistemų ir teisės institutų tyrimas taikant lyginamąjį metodą. Lyginant valstybių teisės sistemas nagrinėjama įvairių teisės sistemų stilius, jose taikomi mąstymo ir veiklos būdai, lyginant teisės institutus – skirtingų teisės sistemų analogiški teisės institutai. Lyginamojoje teisėtyroje naudojami 2 rūšių lyginamieji metodai: sinchroninis (lyginami skirtingi to paties periodo objektai) ir diachroninis (lyginama to paties objekto skirtingos raidos pakopos ar skirtingų periodų keli objektai). 21 amžiaus pradžioje lyginamosios teisėtyros reikšmė padidėjo dėl pasaulinės prekybos sparčios globalizacijos ir poreikio imtis verslo užsienio valstybėse bei siekiant teisės aktų derinimo. Lyginamoji teisėtyra ypač svarbi sudarant tarptautines konvencijas ir leidžiant nacionalinės teisės aktus.
Lyginamosios teisėtyros ištakos – senovės graikų filosofų Platono ir Aristotelio veikalai. Platonas lygino graikų miestų-valstybių teisės principus, tyrimų rezultatus pritaikė idealiosios valstybės konstrukcijai. Aristotelis veikale Politika rėmėsi 153 graikų miestų-valstybių konstitucijų tyrimais. Senovės Romoje buvo laikomasi nuostatos, kad sava teisės sistema yra geriausia, o užsienio teisė laikyta menkaverte. Šiuolaikinė lyginamoji teisėtyra susiformavo 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje plečiantis tarptautiniams santykiams. 1900 Paryžiuje įvyko pirmasis Tarptautinis lyginamosios teisėtyros kongresas.
2780