lygýbė, filosofinė ir religinė idėja, teigianti žmogaus prigimties universalumą, visų žmonių nelygstamą vertę ir vienodą buvimo pasaulyje galimybę. Politinė ir teisinė lygybė yra visų valstybės piliečių paklusnumas jos įstatymams ir vienoda teisinė atsakomybė neatsižvelgiant į piliečio socialinę, politinę ar ekonominę padėtį; individo laisvės aspektas, leidžiantis jam tapti visaverčiu moderniosios visuomenės nariu. Lygybė yra hierarchijos priešybė – tai socialinės ir dorovinės tvarkos modelis, kuriame žmogaus visuomeninę padėtį ir įtaką lemia jo kvalifikacija, darbai ir nuopelnai, o ne socialinė, rasinė, etninė kilmė ar lytis; turtinės ir politinės galios bei resursų vienodas (arba maksimaliai prie jo priartintas) paskirstymas arba nuolatinis jų perskirstymas aktyviai dalyvaujant valstybei (tai būdinga socializmo ideologijai, socialdemokratinės politikos ir šiuolaikinės gerovės valstybės siekiams).
Monoteistinėse religijose lygybė traktuojama kaip žmonių paklusnumas aukščiausiajai galiai, kuri sulygina visus individus, atmeta jų žemiškuosius skirtumus. Krikščionybėje lygybės idėja kelta universalios ir nelygstamos žmogaus vertės kontekste. Tai prieštaravo tradicinei hierarchinei socialinei tvarkai, kuri neleido pavienio individo atskirti nuo socialinės visumos, o šią laikė aukštesne už jos dalis. Renesanso politinis ir etinis mąstymas pradėjo modernųjį egalitarizmą, teigiantį dorovinės ir politinės lygybės idėją. Ekonominę ir socialinę lygybę, kaip politinį idealą, veikale Utopija (Utopia 1516) pirmasis aprašė T. More’as, kuris lygybę tapatino su tobula bendruomene ir valstybe. Jis iškėlė bendros nuosavybės, privalomojo darbo, lyčių lygybės ir moterų kunigystės idėją. Lygybė, kaip universalus principas, susijęs su modernybe. Šiuo požiūriu lygybė neatsiejama nuo laisvės ir moderniojo individualizmo. Lygybė nepainiotina su despotijoms būdingu visų vienodu beteisiškumu. N. Machiavelli įžvelgė politinės laisvės ir lygybės ryšį bei jo įtaką visuomenės gyvenimui. Analizuodamas senovės Spartos visuomenės santvarką teigė, kad politinė nelygybė lėmė turtinę lygybę, t. y. draudimą valdiniams praturtėti. J. G. Herderis veikale Kitokia istorijos filosofija (Auch eine Philosophie der Geschichte 1774) gindamas ne tik pavienių individų, bet ir tautų bei kultūrų teisę egzistuoti tokiu pavidalu, kokiu jos nori, pabrėžė dorovinį individualistinį egalitarizmo aspektą – visos kultūros yra unikalios ir vienodai vertingos, negali būti aukštesnių ir žemesnių kultūrų.
Radikali ekonominė ir sociologinė lygybės interpretacija dažniausiai paneigia privačios nuosavybės institutą jame įžvelgdama socialinio susvetimėjimo bei ekonominio išnaudojimo pagrindą. Prancūzų socialistai utopistai kaltino esamą santvarką, kad ji lygybę įteisina tik formaliai – skelbia ją prieš įstatymą, bet įtvirtina realią socialinę nelygybę, pagrįstą gamybos priemonių privačia nuosavybe. Radikalias lygybės idėjas kėlė 19 amžiaus liberalai, socialistai ir marksistai – šie teigė, kad tik privačios nuosavybės panaikinimas ir išnaudotojų klasių likvidavimas gali užtikrinti piliečių ekonominę, politinę ir kultūrinę lygybę. Radikalu laikytas J. S. Millis veikale Apie laisvę (On Liberty 1859) gynė moterų teises, vyrų ir moterų socialinę ir politinę lygybę. A. de Tocqueville’is veikale Apie demokratiją Amerikoje (De la démocratie en Amérique 1835) parodė laisvės, lygybės ir religijos sąsajas, leidžiančias efektyviai atskirti tikėjimą nuo praktinio gyvenimo. Prancūzų istorikas N. D. Fustelis de Coulanges’as veikale Senovės miestas (La Cité antique 1864) įrodinėjo, kad tikrosios individualios laisvės ir lygybės ištakos slypi politinės bendruomenės ir tikėjimo atskyrime, kurį iš esmės pavyko pasiekti tik krikščionybei. Prancūzų antropologas ir idėjų istorikas L. Dumont’as (1911–98) siekė įrodyti religinę (krikščioniškąją) individualizmo ir lygybės kilmę, išplėtojo lyginamąją hierarchijos ir lygybės teoriją – hierarchija yra visų tradicinių visuomenių ir ikimoderniųjų civilizacijų pagrindas, o lygybė yra tik moderniosios Vakarų civilizacijos esminis principas; lygybė yra savotiškas nukrypimas ir išimtis pasaulio istorijoje, traktuojanti save kaip privalomą normą, kurią Vakarai siekia primesti visam pasauliui.
Teisiniu ir politiniu požiūriu lygybė geriausiai realizuojama moderniojoje liberalioje demokratijoje, pagrįstoje įstatymo viršenybe, žmogaus teisėmis, valdžių atskyrimu, galios paskirstymu ir decentralizacija (vengimu sutelkti galią viename centre ar institucijoje), politiniu ir ekonominiu policentrizmu. Nuo 19 amžiaus lygybė neatsiejama nuo žmogaus teisių, rasių, tautų, kultūrų ir lyčių lygybės sąvokų. Lygybė vienoje srityje nereiškia absoliučios lygybės – pavyzdžiui, teisinė lygybė, reikalaujanti, kad visi piliečiai vienodai paklustų įstatymams, įteisina turtinę nelygybę. Moderniojoje visuomenėje net ir maksimaliai suvienodintos galimybės siekti išsilavinimo ar kitos savirealizacijos negali eliminuoti prigimtinės (kūrybingumo, energingumo, talento) nelygybės.
L: T. Moras Utopija Vilnius 1968; N. Makiavelis Rinktiniai raštai Vilnius 1992; A. de Tocqueville Apie demokratiją Amerikoje Vilnius 1996; L. Dumont Esė apie individualizmą: Modernioji ideologija antropologiniu požiūriu Vilnius 2002, From Mandeville to Marx: The Genesis and Triumph of Economic Ideology Chicago 1977; B. Goodwin Using Political Ideas Chichester 1998.
313