skulptūros Kaliopė su lyra fragmentas (19 a. vidurys, skulptorius F. Pelliccia; Liuksemburgo sodai Paryžiuje)
lyrà (gr.), muzikos instrumentas – gnaibomasis chordofonas. Sudaro keturpusis rėmas, dvi rankenos ir skersinis. Šumerų mene lyra pavaizduota apie 2800 pr. Kr., Egipto sienų piešiniuose – 1500 prieš Kristų. Lyra daugiausia siejama su senovės Graikija. Graikų lyra turėjo dubens pavidalo vėžlio šarvo korpusą su odos membrana, rankenas iš antilopės ragų. Skambinta pirštais arba plektru. Senovės graikų mene (7 a. pr. Kr. pabaiga) lyros vaizduojamos kaip 3–4, vėliau 7 ar net 11 stygų instrumentai. Pasak graikų mitologijos, pirmąją lyrą iš vėžlio šarvo padaręs dievų pasiuntinys Hermis ir ją padovanojęs Apolonui. Lyra buvo pritariama epinei ir lyrinei poezijai. Viduramžiais lyros buvo paplitusios Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir Skandinavijoje. Jų korpusas, rankenos, dažnai ir skersinis buvo padaryti iš vientiso medžio gabalo. Jau 7 a. buvo skambinama šešiastyge anglosaksų lyra rota. Vėliau Europoje gnaibomosios lyros išnyko.