lỹrinė abstrãkcija (angl. lyrical abstraction, pranc. abstraction lyrique), abstrakčiosios tapybos stilius, abstrakčiojo ekspresionizmo atmaina. Pasireiškė Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) tapyboje po II pasaulinio karo; plėtojama iki šiol.
Terminas nėra griežtai nusistovėjęs. Dažniausiai juo apibūdinama itin subjektyvi, spontaniška ir ekspresyvi tapyba, informel, veiksmo tapybos kryptims artimos variacijos, priešingos geometrinei abstrakcijai, konstruktyvizmui.
vienas žymiausių lyrinės abstrakcijos atstovų Zao Vu Ki savo dirbtuvėje
Lyrinės abstrakcijos atstovai siekia stiprių ir gilių vidinių išgyvenimų išraiškos grynos abstrakcijos priemonėmis, vertina formos eskiziškumą, neapibrėžtumą, asociatyvumą, muzikalumą. Labiau nei įprasto abstrakčiojo ekspresionizmo atveju, siekiama poetiškumo, emocinio santykio su tikrove atskleidimo kūrinyje, naudojamos simboliškos lyrinio aš užuominos ir metaforos. Nuo veiksmo tapybos lyrinę abstrakciją skiria dailininko dėmesys individualios technikos ir stiliaus paieškoms, kaskart autentiško tapybinio paviršiaus susiklostymui, proceso išgyvenimui. Lyrinės abstrakcijos kūriniams būdinga mistinės, romantinės gamtos pajautos, metafizinių prasmių perteikimas, sąsajos su poezija, kartais – intymus santykis su archajinių kultūrų simboliais, atsikartojančios geštaltinės figūros (geštaltpsichologija).
Europos lyrinės abstrakcijos atspirties tašku laikoma V. Kandinskio teorija ir tapyba, t. p. ekspresionizmas, siurrealizmas, egzistencinio dramatizmo atspindžiai Ch. Soutineʼo, P. Klee, A. Giacometti, J. Miro, A. Gorky kūryboje, Rytų dailės (ypač kaligrafijos) pažinimas. Prancūzijoje terminą abstraction lyrique 1945 pradėjo vartoti G. Mathieu, 1947 jį įtvirtino prancūzų meno kritikas Jeanas José Marchandʼas (1920–2011). 1945–65 Paryžiuje šiuo stiliumi kūrė daug Europos ir JAV menininkų – S. Francis, Simonas Hantaï (1922–2008), H. H. E. Hartungas, Antoni Karwowski (g. 1948), E. Kelly, H. Michaux, J. Mitchell, J. Olitski, S. Poliakoffas, J.‑P. Riopelleʼis, Gérardas Schneideris (1896–1986), P. Soulagesʼas, M. H. Vieira da Silva, Wolsas, Zao Vu Ki ir kiti; surengta bendrų parodų.
1969 JAV meno kolekcininkas Larry Aldrichas (1906–2001) pavartojo lyrinės abstrakcijos terminą, apibūdindamas tuometinių JAV abstrakcionistų (H. Frankenthaler, Kenzo Okados, 1902–82, Ray Parkerio, 1922–90, L. Riverso, M. Rothko, Thorntono Williso, g. 1936, ir kitų) kūrybą, kurioje įžvelgė pasipriešinimą griežtosios formos tapybai ir spalvos lauko tapybai. Ypač paplito tapyba tempera, akrilu, tušu ant popieriaus, įsivyravo skaidrumo, tekamumo ir vientisumo įspūdį perteikiantys vaizdai; naujas erdviškumo atskleidimo galimybes tapyboje, kosmologinių vaizdinių gausą skatino tuometinės peizažo žanro transformacijos.
Lyrinė abstrakcija padarė įtaką neoekspresionizmo susiformavimui, 20 a. pabaigos–21 a. pradžios abstrakcionistų kūrybinėms strategijoms – daugiasluoksnių psichologinių, autobiografinių būsenų raiškai nereprezentatyvia forma (C. Twombly, Chr. Le Brunas, Johnas Adamsas Griefenas, g. 1942, Marilyn Kirsch, g. 1950, Ronnie Landfieldas, g. 1947, Margaret Neill, g. 1956, Ellen Priest, g. 1951, ir kiti). Savita monochrominė lyrinės abstrakcijos atmaina susiklostė Šiaurės Europos šalių tapyboje (Marianne Bratteli, g. 1951, O. Chr. Jenssenas, Arne Malmedalis, 1937–2018, Bjørnas Ransveʼas, g. 1944, Nina Roos, g. 1956, Bjørnas Sigurdas Tufta, g. 1956).
LIETUVOJE
Lyrinės abstrakcijos apraiškų yra A. Galdiko, P. Gailiaus, V. Šerio (tapyba), K. Zimblytės, L. L. Katino, E. A. Cukermano, A. Vaitkūno, R. Jankausko-Kampo, L. Drazdauskaitės, D. Kasčiūnaitės, V. Jevdokimovo‑Karmalitos, P. R. Vaitiekūno, H. Čerapo, V. Dubausko, Arūnės Tornau (g. 1956), A. Andziulytės, J. Aukštikalnytės‑Varkulevičienės, Vytenio Lingio (g. 1956), Justino Vaitiekūno (g. 1972) ir kitų tapyboje.
2648