lỹrinė tragèdija (pranc. tragédie lyrique, tragédie en musique), 17–18 a. prancūzų operos atmaina.
Lyrines (t. y. dainuojamas, muzikines) tragedijas, kaip ir klasicistinę tragediją, sudaro 5 veiksmai, jose paisoma klasicistinio trijų vienovių – veiksmo, vietos ir laiko – principo, charakterių tipiškumo. Siužetai mitologiniai arba istoriniai. Operoms būdinga deklamacinis rečitatyvas, silabinės eilėdaros arijos, dideli chorai, išplėtotos baleto scenos. Lyrinė tragedija pradedama prancūziškąja uvertiūra (lėta–greita–lėta dalys), veiksmai turi prologus.
Lyrinės tragedijos pradininkai – kompozitorius J.‑B. Lully ir libretų kūrėjas J.‑Ph. Quinault (Kadmas ir Hermionė 1673, Alkesė 1674, Tesėjas 1675, Atys 1676, Amadis 1684, Armidė 1686). Lyrinė tragedija ištobulino A. Campra (Tankredas 1702, Idomenėjas 1712), ypač J.‑Ph. Rameau (Hipolitas ir Arisija 1733, Kastoras ir Poluksas 1737, Dardanas 1739, Zaratustra 1749, Abaris, arba Boreadai 1764). J.‑Ph. Rameau daug reikšmės teikė orkestrui, išryškino melodijų kantileną, paįvairino harmoniją. Paskutinės lyrinės tragedijos – Chr. W. Glucko prancūziškosios operos Ifigenija Aulidėje (1774), Armidė (1777), Ifigenija Tauridėje (1779). Šios operos dar išlaikė lyrinės tragedijos struktūrą, bet įgavo daugiau itališkosios operos bruožų ir prarado savitumą.
867