lývių kalbà priklauso uraliečių kalbų šeimos Baltijos finų pogrupiui. Nykstanti.
Paplitimas
Vartojama Latvijoje, vakariniame Rygos įlankos kyšulyje, kuriame yra išlikusių lyvių žvejų kaimų. Dauguma lyvių sulatvėjo, iš maždaug 200 lyvių tik kelios dešimtys kalba lyvių kalba (2010). Paskutinis žmogus, kuriam lyvių kalba buvo gimtoji, mirė 2013. Oficialaus statuso neturi. 1995 lyvių kalba pradėta dėstyti Latvijos universitete.
Gramatikos ypatybės
Skiriamos 2 tarmės: vakarų (Kuršo) ir rytų (Salacos; išnyko paskutiniais 19 a. dešimtmečiais). Iš kitų Baltijos finų kalbų lyvių kalbos labiausiai pakitusi fonetika: kaip ir estų kalba, turi vidurinės eilės balsį õ (nītõd ‘pievos’), išnykę žodžio galo ir vidurio balsiai (su’g, plg. suomių suku ‘giminė’, kä’tst, plg. suomių kädestä ‘iš rankos’), nėra daugeliui Baltijos finų kalbų būdingos balsių harmonijos (äärga, plg. suomių härkä ‘jautis’), apirusi priebalsių kaitos sistema (mä’g ‘kalva’ : mägud ‘kalvos’, plg. suomių mäki : mäet). Dėl latvių kalbos įtakos yra atsiradusios skiemens priegaidės (laužtinė žymima ženkleliu ’), finų kalboms nebūdingų priešdėlėtų veiksmažodžių (jùodõ ‘gerti’, nu’ojùodõ ‘išgerti, atsigerti’) ir ypač daug leksikos skolinių. Latvių kalba turėjo įtakos ir lyvių rašybai: balsių ilgumas žymimas ne dviem raidėmis, o brūkšneliu (pūd ‘medžiai’, plg. suomių puut, ir kitais).
Raštas
Rašomoji lyvių kalba formavosi abiejų tarmių pagrindu. Pirmoji knyga išspausdinta Wittenberge 1525, Liubeko katalikų savivaldybės konfiskuota ir sunaikinta, pirmosios išlikusios spausdintos knygos – du Mato evangelijos vertimai (1863). 20 a. pirmoje pusėje leistas žurnalas Līvli (1992 atkurtas). Išleista vadovėlių mokyklai, grožinės ir kitos literatūros. Naujasis Testamentas išverstas 1942.
330