madà (pranc. mode < lot. modus – būdas, saikas, taisyklė, nurodymas), neilgai trunkantis tam tikros masinės elgsenos arba stiliaus įsigalėjimas, vyravimas kurioje nors gyvenimo ar kultūros srityje, trumpalaikis kokio nors reiškinio populiarumas. Yra visuomenės gyvenimo raiška, rodo visuomenės masinio skonio lygį ir ypatybes tam tikru laikotarpiu. Mada pasižymi santykinai greitu ir plačiu žmonių aplinkos išoriniu pasikeitimu (pirmiausia daiktiniu, pavyzdžiui, drabužių, apavo, papuošalų, buities reikmenų). Madai būdinga reliatyvumas (greita madingų formų kaita), cikliškumas (periodinis atsigręžimas į praeitį, tradicijas), iracionalumas (mada nukreipta į žmogaus emocijas, jos nuostatos ne visada dera su logika ar sveika nuovoka), universalumas (šiuolaikinės mados sritis beveik neribota, mada veikia visus žmones kartu ir kiekvieną atskirai). Mados funkcijos: vertybių ir elgesio normų kūrimas, prognozavimas, sklaida, diegimas, subjekto skonio formavimas ir valdymas, tam tikrų reiškinių identifikavimas. Šiuolaikinės mados kosmopolitinė funkcija yra nacionalinių stilių skirtumų mažinimas plėtojant masinę kultūrą ir universalų stilių. Mados ekonominė funkcija pasižymi dinamizmu: veikiant madai daiktas (prekė) morališkai pasensta anksčiau nei nusidėvi fiziškai, pramonė skatinama gaminti vis naujas prekes, nuolat atveriama rinka toms prekėms realizuoti. Mada papildo kultūros tradicines formas pritaikydama jas moderniems laikams, daro poveikį žmogui ir keičia jo aplinką.
I. Kantas apibrėžė madą kaip nepastovų gyvenimo būdą. G. Simmelis madą laikė klasiniu reiškiniu (įvairių visuomenės sluoksnių mada visada skiriasi) ir viena socializacijos priemonių (kaip sekimas tam tikru pavyzdžiu, mada yra socialinė atrama, visuotinai priimtina žmones vienijanti norma).
Mada šiuolaikine prasme Europoje suprantama nuo 14–15 amžiaus, nuo 19 amžiaus reiškiasi kaip asmens išorinio ir vidinio pasaulio sisteminė, organizuota, plataus masto raida. Mada turi tendenciją vis dažniau kisti (madingas stilius išsilaiko 7–10 metų). Mados paplitimo mechanizmų tyrinėtojai išskiria mados plitimą labiausiai lemiančius psichologinius veiksnius – mėgdžiojimą (G. Le Bonas), didybės siekimą (S. Freudas), norą būti reikšmingam (J. Dewey), socialinės atramos radimą (G. Simmelis).