madrigãlas (it. madrigale < lot. matricale – daina gimtąja kalba), muzikos žanras; lyrinis vokalinis daugiabalsis kūrinys. Vyrauja meilės tematika. Madrigalui būdinga silabinės ir melizminės melodikos kaita, hoketas, tobulųjų konsonansų paralelizmai, laisvai vartojami disonansai, riturnelėje – metro pakeitimas.
Ankstyvieji madrigalai
Madrigalas atsirado 14 a. Italijoje. To meto madrigalo forma glaudžiai susijusi su poetinio teksto eilėdara. Iš pradžių madrigalas buvo 2–3 balsų vokalinis instrumentinis kūrinys su melodiškai reikšminga viršutinio balso partija. Madrigalus kūrė Jokūbas Bolonietis, Jonas Florentietis, F. Landini, J. Ciconia ir kiti. Būta ir imitacine polifonija pagrįstų madrigalų.
Raida 16 amžiuje
16 a. Italijoje madrigalu vadintas pasaulietinės vokalinės muzikos kūrinys 4–6 balsams a cappella pagal italų poetų (F. Petrarcos, G. Boccaccio, N. Machiavelli, L. Martelli, Michelangelo, T. Tasso ir kt.) tekstus. Vieni madrigalų buvo giminingi frotolai (keturbalsė akordinė faktūra, reprizinė forma, mažoras ar minoras), kiti – to meto motetui (5–6 balsų ištisinis imitacinis plėtojimas, modalinė dermė). Madrigalus kūrė P. Verdelot, J. Arcadeltas, C. Festa, D. Ferrabosco, A. Willaertas, C. de Rore, A. Gabrieli, Ph. de Monte, O. di Lasso, G. P. da Palestrina. 16 a. antroje pusėje madrigalui buvo vartojamos ne tik lyrinės ar elegiškos, bet ir satyrinės, panegirinės eilės. Madrigalai, sukurti pagal religinį tekstą, vadinti madrigale spirituale (it. dvasinis madrigalas). Kai kurie madrigalai daugiadaliai. To meto madrigalui būdinga kaiti faktūra (gretinami akordiniai ir imitaciniai epizodai), chromatika, žodžius iliustruojančios raiškios melodinės figūros ar harmoniniai junginiai, labilus metras. Ypač spalvinga harmonija, koloristiniais efektais pasižymi L. Marenzio, C. Gesualdo madrigalai. 16 a. madrigalai t. p. kurti Anglijoje (W. Byrdas, T. Morley), Vokietijoje (H. L. von Hassleris, H. Schützas) ir kitose Europos šalyse.
Raida 17–20 amžiuje
17 a. atsirado koncertinis madrigalas – kompozicija balsui ar keliems balsams su instrumentiniu (skaitmeninio boso) pritarimu. Žymiausias kūrėjas – C. Monteverdi. Jo vėlyvieji madrigalai – didelės, kartais daugiadalės kompozicijos, sudarytos iš instrumentinių ir vokalinių instrumentinių padalų. Madrigalų partijų melodikoje vartojami platūs šuoliai, virtuoziniai pasažai, deklamacija, harmonijoje – neparuošti septakordai ir nonakordai. 17 a. viduryje madrigalas nunyko, iš madrigalo arba dėl madrigalo įtakos susiklostė kiti žanrai (pvz., kantata). 20 a. madrigalas atgaivintas H. Distlerio, E. Peppingo, A. Knabo, P. Hindemitho, I. Stravinskio, B. Martinů ir kitų kompozitorių kūryboje.
L: J. Roche The Madrigal London 1972.
1571