madrigãlas (it. madrigale < lot. matricale – daina gimtąja kalba), poezijos žanras, trumpas meilės tematikos intymaus, žaismingo turinio eilėraštis, paplitęs Renesanso epochoje. Atsirado 14 a. Italijoje. Iš pradžių madrigalas dažniausiai buvo pastoralinio pobūdžio, sudarytas iš tercinomis sugrupuotų 6 ar 9 eilučių (2 arba 3 tarpusavyje rimuotų trieilių) arba astrofinis. Eilėraštyje dažniausiai kreipiamasi į moterį, jai sakomos rafinuotos ir sąmojingos hiperbolizuotos pagyros, supintos su pastoraliniais ir mitiniai motyvais. Vėliau turinys ir forma įvairėjo, 16 a. madrigalą sudarė nuo 5 iki 14 eilučių strofa, eilutėje buvo 7 arba 11 skiemenų, paskutinės 2 eilutės ritmingai užbaigdavo eilėraštį. Žymiausi 14–16 a. madrigalų kūrėjai – F. Petrarca, G. Boccaccio, J. Sannazaro, P. Bembo, L. Ariosto, T. Tasso, G. B. Guarini. 19 a. madrigalų parašė G. Carducci, G. D’Annunzio, J. W. Goethe, K. A. G. M. von Platenas, A. Puškinas, M. Lermontovas.
2271