madrigãlinė komèdija, 16–17 a. muzikos žanras; kompozicija vokaliniam ansambliui, dažnai komiško siužeto. Madrigalinę komediją sudaro serija madrigalų ir kitų į madrigalą panašių kūrinių. Visi madrigalinės komedijos numeriai, tarp jų ir monologai, dainuojami daugiabalsiškai. Atsirado 16 a. antros pusėje Italijoje. Madrigalinės komedijos muzikai būdinga iliustratyvumas, komiški įvairių garsų pamėgdžiojimai, liaudies muzikos (neapolietiškosios kanconetės, vilotos, vilanelės) stilizacijos.
Madrigalinės komedijos prototipas – A. Striggio Skalbiančių moterų plepalai (Il cicelamente delle donne al bucato 1567). Jas kūrė O. Vecchi (Amfiparnasas / L’Amfiparnasso 1597, vadinta commedia harmonica, commedia musicale; šis kūrinys panašus į tuometinį farsą ar į tridalę commedia dell’arte; Sienos vakaronės / Le veglie di Siena 1604), G. Croce (Muzikinė panacėja / Triaca musicale 1595), A. Banchieri (Senatvės beprotystė / La pazzia senile 1598), Muzikinės metamorfozės / Il metamorfosi musicale 1601), Jaunystės išmintis / Prudenza giovenile 1607), G. Torelli (Ištikimi įsimylėjėliai / I fidi amanti 1600). Madrigalinėje komedijoje atsiskleidė vėlyvojo Renesanso choro muzika; deklamacinis buffa partijų stilius, monologų, duetų ir kitų numerių dramaturgija turėjo įtakos ankstyvajai operai.
1571