Madžar (tot. k.; Madžãras), senovinis Aukso ordos miestas Rusijoje, Stavropolio krašte, prie Keru upės. Dabar – Budionnovsko pakraštys. Arabų ir persų šaltiniuose minimas 13 amžiuje, rusų metraščiuose nuo 14 amžiaus. 13–14 a. buvo svarbus religinis, administracinis, prekybos ir amatų centras, įsikūręs prekybos kelių iš Kaukazo prie Volgos žemupio, į Rusią, Vidurinę Aziją ir Kiniją sankirtoje. Turėjo teisę kaldinti monetas, mieste veikė vandentiekis. Susidėjo iš dviejų dalių: viršutinio miesto (gyvulių augintojų) ir apatinio (amatininkų). Madžaras buvo neįtvirtintas, turėjo apie 50 kvartalų, čia gyveno amatininkai (puodžiai, akmentašiai, kaulo raižytojai, odininkai, kalviai), pirkliai, žemdirbiai. Beveik visi amatininkai buvo atėjūnai, kaip belaisviai atvaryti mongolų–totorių, arba atsikėlę patys. 1395 Madžaras sunaikintas per Timūro antpuolį. 16 a. minima miestavietė – sklypas su 7 mečetėmis.
Architektūra
Neturtingųjų gyventojų namai statyti iš nedegtų plytų, buvo kvadrato formos, grindys plūktinės, kartais glazūruotomis plytomis išskirta vieta salatui. Turtingųjų gyventojų namai statyti iš gerai išdegtų kvadratinių plytų ir akmenų; buvo įrengta hipokaustinė šildymo sistema. Fasado plytos glazūruotos. Gatvės – siauros, nešvarios. Buvo daug mauzoliejų – nedidelių statinių su kupolais, kai kur pastatyti apvalūs akmeniniai bokštai. Veikė vandentiekio sistema (648 m) iš molinių cilindrinių vamzdžių.
TYRINĖJIMAI
1848–56 Madžarą tyrė A. Archipovas, pažymėjęs 50 kvartalų, 426 kalvas, kapinyną ir 4 akmeninius bokštus. Rusų archeologas V. Gorodcovas 1907 ir SSRS Mokslų akademijos ekspedicija 1967 surado 2–3 a. pr. Kr. gyvenvietę ir daug 13–14 a. pastatų.
2271