Maginot linija (Mažinò lnija), ilgalaikių gynybos įtvirtinimų sistema Prancūzijos pasienyje su Vokietija, Liuksemburgu, iš dalies – su Belgija.
1929–36 pastatyta André Maginot (karo ministras 1928–31) siūlymu, iki 1940 tobulinama. Pagrindinių įtvirtinimų ruožas apie 400 km ilgio ir 6–8 km pločio, prieš jį buvo įrengtas 4–14 km priedangos ruožas. Kad būtų patogiau valdyti Maginot linija buvo suskirstyta į įtvirtintus rajonus ir sektorius. Pavojingiausiuose ruožuose įrengta 22 ilgalaikių įtvirtinimų grupės (vadinamieji ansambliai). Iš viso pastatyta apie 5600 ilgalaikių įtvirtinimų, 520 jų turėjo artilerijos pabūklus (dažniausiai 137 mm kalibro), 3200 – kulkosvaidžių; buvo įrengta speciali Maginot linijos geležinkelių ir ryšių sistema, maisto ir šaudmenų sandėliai 3 mėnesiams, didieji įtvirtinimai turėjo iki 1200 žmonių įgulą, savo elektros, vandentiekio ir kanalizacijos sistemas. 1940 05 linijoje tarnavo apie 224 000 karių, prasidėjus II pasauliniam karui čia buvo dislokuotos dar dvi armijų grupės (50 divizijų).
André Maginot (1877–1932)
Maginot linija buvo kuriama kaip neįveikiamas barjeras Vokietijos kariuomenei. Jos statyba nulėmė pasyvų gynybinį Prancūzijos karinės strategijos pobūdį, o įrengimui išleistos didelės lėšos trukdė apginkluoti kariuomenę naujausia karine ginkluote, ypač stigo tankų ir lėktuvų, t. p. zenitinės ir prieštankinės artilerijos. 4 dešimtmečio pabaigoje išryškėjo, kad Maginot linija – nepakankamo pločio, neturi reikiamos prieštankinės ir priešlėktuvinės apsaugos. Šie trūkumai lėmė Prancūzijos pralaimėjimą II pasaulinio karo pradiniame etape. Vokietijos kariuomenės pagrindinės grupuotės prasiveržė per Belgiją (čia Prancūzijos pasienio įtvirtinimai dar nebuvo baigti) ir išėjo į Maginot liniją gynusių armijų užnugarį. Tiesioginis Maginot linijos puolimas buvo atremtas, bet, kai iš čia pasitraukė abi prancūzų armijų grupės, Vokietijos Centro armijų grupė sugebėjo siaurame ruože pralaužti Maginot liniją. Prancūzijos vyriausybė kapituliavo.
britų kariai prie Maginot linijos (1939 12)