mãgiškasis realzmas dailėjè reiškėsi 20 a. viduryje, daugiausia Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų tapyboje. Dažnai magiškuoju realizmu vadinamas naujojo daiktiškumo judėjimas. Plačiąja prasme magiškojo realizmo terminas taikomas 3–6 dešimtmečio Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų dailės kryptims (siurrealizmui, neoklasicizmui, regionalizmui) apibūdinti. Susiklostė kaip priešprieša vyraujančiam ekspresionizmui. Siekta realistiškai vaizduoti tikrovės objektus, išryškinti jų simbolinį turinį, paveikslams būdinga paslapties, keistumo, idealumo atmosfera, dažniausiai vaizduojami kasdieniai tikrovės vaizdai, jiems suteikiama poetinė, metafizinė prasmė. Didelę įtaką magiškojo realizmo krypties dailininkams padarė G. de Chirico kūryba. Magiškojo realizmo krypties paveikslai kruopščiai, fotografiškai tiksliai ištapyti, naudojama iškreiptos perspektyvos vaizdai, erdvės transformacijos, įvairios vaizdinės dviprasmybės. Simboliškais vaizdais dažnai perteikiamos socialinės, politinės idėjos, provokuojamas kitoks nei įprasta tikrovės suvokimas, išryškinamas jos iliuziškumas, fiktyvumas (I. Albrighto, P. Blume’o, 1906–92, S. Dalí, E. Schumacherio kūryba). Prancūzijoje ir Belgijoje magiškasis realizmas glaudžiai siejosi su siurrealizmu; žymiausi kūrėjai – P. Delvaux, R. Magritte’as, P. Roy (1880–1950). Magiškasis realizmas padarė įtaką popartui. Terminas taikomas ir fotorealizmo principais nutapytiems kūriniams (Balthuso, M. Kislingo, H. Rousseau kūryba) apibūdinti.
fotorealizmas; naujasis daiktiškumas