magistrãto tesmas, 14–18 amžiuje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės luominis miestiečių teismas, veikęs pagal miestui suteiktą Kulmo teisę arba Magdeburgo teisę. Magistrato teismas buvo būtina miesto institucija, steigiama miestui pirmą kartą suteikiant lokacinę (miesto savivaldos įkūrimo) privilegiją ir naikinama tik atimant iš miesto savivaldą. Magistrato teismas buvo apeliacinė instancija byloms, išnagrinėtoms miestiečių profesinių korporacijų (amatininkų cechų, pirklių gildijų) teismų, ir pirmoji instancija sudėtingoms miesto piliečių ir viso miesto bendruomenės interesus liečiančioms byloms, t. p. profesinių korporacijų ginčams spręsti.
Magistrato teismas nebuvo atskirtas nuo miesto administracijos (magistrato), magistrato teismo teisėjai buvo visi miesto magistrato nariai (vaitas, burmistrai, tarėjai, suolininkai), atsižvelgiant į bylos aplinkybes jie posėdžiaudavo visi kartu ar paeiliui sudarydavo kelių teisėjų kolegiją. Vaitą skyrė didysis kunigaikštis (dažniausiai iš bajorų), kiti nariai iš pradžių buvo renkami visų politines teises turinčių miesto piliečių, vėliau – parenkami iš miestiečių viršūnės. Bendras magistrato teismo narių skaičius įvairiuose miestuose buvo 12–24, kadencija – nuo 1 mėnesio iki 10 metų, dažnai ir iki gyvos galvos.
1520