magistratūrà (lot. magistratus – viršininko vieta), neapmokama senovės Romos valstybinė pareigybė. Atsirado ankstyvosios respublikos laikais (6 a. pr. Kr. pabaigoje).
Iš pradžių į magistratūras (išskyrus liaudies tribūnų) dažniausiai buvo renkami tik patricijai, nuo 3 a. pr. Kr. pradžios – ir plebėjai. Magistratūros buvo ekstraordinarinės (nepaprastosios) ir ordinarinės (paprastosios, arba nuolatinės).
Ekstraordinarinių magistratūrų magistratai (diktatorius, triumvirai, decemvirai) buvo renkami arba skiriami ypatingais atvejais, kai valstybei grėsdavo pavojus (priešo įsiveržimas, pilietinis karas). Dėl diktatoriaus paskyrimo nutarimą galėjo priimti tik senatas. Diktatūra buvo vienintelė nekolegiali institucija. 6 mėnesių laikotarpiu diktatorius turėjo visą karinę ir civilinę valdžią, negalėjo būti patrauktas į teismą.
Ordinarinių magistratūrų aukščiausieji magistratai buvo du konsulai, pretoriai, cenzoriai, liaudies tribūnai, žemiausių – edilai, kvestoriai. Konsulai – Romos respublikos aukščiausieji pareigūnai – tautos susirinkimo buvo renkami kasmet. Jiems priklausė aukščiausia karinė ir civilinė valdžia: jie šaukė tautos ir senato susirinkimus, karo metu vadovavo kariuomenei.
Visų magistatūrų magistratai turėjo potestas (valdžios) teisę (leido ediktus, skyrė baudas), aukštieji magistratai – imperium (valstybės aukščiausiosios valdžios) teisę. Magistratūrų sistema buvo nustatyta 180 pr. Kr. senato įstatymu.