magmà (gr. magma – tešla, tirštas tepalas), aukštos temperatūros lydalas, susidaręs Žemės plutoje arba mantijoje, kuriame, be skystos fazės, gali būti kietos (kristalų) ir dujinės fazės (vandens, įvairių dujų) priemaišų. Magmos savybes lemia jos sudėtis, temperatūra, klampumas, lakiųjų medžiagų (fluidų), deguonies kiekis ir jo aktyvumas. Dažniausiai magmą sudaro silikatai, rečiau karbonatai, sulfidai, fosfatai, oksidai. Svarbiausi magmą sudarantys cheminiai elementai – deguonis, silicis, titanas, aliuminis, geležis, kalcis, magnis, manganas, natris, kalis. Silicis ir deguonis magmoje sudaro tetraedrus, kurie jungiasi į grandines, juostas; nuo SiO2 kiekio priklauso magmos klampumas (pvz., bazalto magmos, kur SiO2 mažai, klampa yra 10–100 puazų, riolito, kur SiO2 daugiau – 107–1010 puazų).
Magma susidaro Žemės mantijoje ir plutoje, kai temperatūra pakyla aukščiau nei uolienų lydimosi lygis. Tam palanki aukšta temperatūra, santykinai žemas slėgis, lakiųjų medžiagų buvimas aplinkoje. Magmos temperatūra nuo 700 °C iki 1500 oC ir daugiau. Lakiųjų medžiagų kiekis (apie 10 %) priklauso nuo magmos susidarymo sąlygų. Tai daugiausia vanduo, azotas, deguonis, boras, anglies monoksidas, anglies dioksidas, metanas, amoniakas, vandenilis, vandenilio chloridas, vandenilio floridas, vandenilio sulfidas, siera, sieros dioksidas, sieros trioksidas.
Išsiliejant magmai Žemės paviršiuje dėl slėgio kritimo išsiskiria didesnė dalis joje ištirpusių dujų ir magma tampa lava. Kristalizuojantis ar stingstant magmai susidaro įvairaus dydžio ir pavidalo magminių uolienų kūnai: Žemės gelmėse – gyslos, daikos, silai, lakolitai, lopolitai, batolitai, paviršiuje – dangos, srautai, sluoksniai, ugnikalniai, vulkaniniai plokščiakalniai.
2916