magnetinė anizotropija

magnètinė anizotròpija, medžiagų (magnetikų) magnetinių savybių priklausymas nuo krypties. Feromagnetikų monokristalų magnetinė anizotropija yra labai didelė, nes juose yra lengvojo įmagnetėjimo ašių, išilgai kurių nukreipti jų feromagnetinių domenų savaiminio įmagnetėjimo vektoriai. Monokristalų magnetinės anizotropijos kiekviena kryptimi matas yra išorinio magnetinio lauko magnetinimo darbas, kurį reikia atlikti, kad feromagnetinių domenų įmagnetėjimo vektoriai M_s pasisuktų iš lengviausio įsimagnetinimo krypties išorinio magnetinio lauko kryptimi. Kai temperatūra pastovi, šis darbas lygus laisvosios energijos ε_a pokyčiui dėl magnetinės anizotropijos. Vienodai įmagnetėjusio feromagnetiko laisvoji energija reiškiama formule ${\epsilon }_{\text{a}}=\sum _{p,q,r}{K}_{\mathit{pqr}}{\alpha }_x^p{\alpha }_y^q{\alpha }_z^r$, čia α_x, α_y, α_z, – savaiminio įmagnetėjimo vektoriaus M_s krypties kristalo ašių atžvilgiu kampų kosinusai, p, q, r – sveikieji skaičiai. Koeficientas K_pqr (p + q + r = 2n) vadinamas magnetinės anizotropijos n eilės konstanta. Konkreti ε_a išraiška ir anizotropijos konstantų skaičius konkrečiam n priklauso nuo kristalo simetrijos ir nustatomos iš eksperimentinių duomenų pagal magnetinimo įvairiomis kristalografinėmis kryptimis kreivių plotą, matavimus magnetiniu anizometru, magnetiko magnetinės soties būsenos įgijimo dėsnį, pagal feromagnetinio rezonanso dažnį. Magnetostrikcinėms medžiagoms būdinga ir tamprioji magnetinė anizotropija, kurią sukelia išorinis vienpusis įtempimas. Polikristalų, kurie turi magnetinę arba kristalografinę tekstūrą ir yra nuolatiniame magnetiniame lauke, magnetinė anizotropija yra sukeltoji (ja naudojamasi aukštadažniuose filtruose, generatoriuose). Magnetinė anizotropija iš esmės lemia magnetikų magnetinimo ir permagnetinimo procesus, turi poveikio jų magnetinių domenų struktūrai.