magnètinė núotrauka, sisteminis Žemės magnetizmo elementų matavimas ir jų pasiskirstymo Žemės paviršiuje vaizdavimas žemėlapiuose. Pagal tiriamos teritorijos plotą ir tyrimų detalumą skiriama bendroji, arba regioninė (mastelis nuo 1:100 000 iki 1:1 000 000 ir smulkesnis), ir detalioji (daugiau kaip 1:100 000) magnetinė nuotrauka. Nuo pasirinkto mastelio priklauso atstumas tarp stebėjimo taškų. Bendrosios magnetinės nuotraukos atstumai tarp stebėjimo taškų būna nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kilometrų. Stebėjimo taškų tinklas išsidėstęs netolygiai: Europoje, Japonijoje, kai kuriose Šiaurės Amerikos ir Australijos dalyse 5° × 5° teritorijos plote būna apie 800 stebėjimo punktų, Pietų Amerikoje ir kitoje Šiaurės Amerikos dalyje – 400, Azijoje ir Afrikoje daugiausia – daugiau kaip 100. Žemėlapiai, sudaryti pagal bendrosios magnetinės nuotraukos duomenis, naudojami navigacijai, didelių magnetinių anomalijų ir amžiaus (sekuliarinių) Žemės magnetizmo elementų variacijoms vertinti. Detalioji magnetinė nuotrauka dažniausiai atliekama geologinio kartografavimo tikslais, naudingųjų iškasenų paieškoms ir žvalgybai (dažnai vadinama magnetinė žvalgyba), t. p. taikoma archeologijoje. Detaliosios magnetinės nuotraukos atstumai tarp stebėjimo taškų būna nuo 1 m iki 1 km.
Matavimai atliekami įvairiais magnetometrais, įtaisytais dirbtiniuose Žemės palydovuose, lėktuvuose, laivuose ir kitur. Nedidelėse teritorijose magnetinė nuotrauka atliekama nešiojamaisiais magnetografais. Per bendrąją magnetinę nuotrauką matuojama Žemės magnetizmo elementų absoliučios reikšmės, per detaliąją – santykiniai viso magnetinio lauko stiprio vektoriaus modulio arba jo vertikalios dedamosios pokyčiai.
Lietuvoje
Pirmąją Lietuvos magnetinę nuotrauką 1936–38 atliko Vytauto Didžiojo universiteto Geofizikos katedros mokslininkai K. Sleževičius ir Ignas Saldukas; jos pagrindu buvo sudarytas Lietuvos magnetinio lauko žemėlapis, pažymėta Tumasonių-Subatės magnetinė anomalija.
-magnetometrinė nuotrauka
766