magnètinės anomãlijos, skirtumas tarp Žemės paviršiuje stebimos (matuojamos) kokio nors Žemės magnetizmo elemento (magnetinės deklinacijos, magnetinės inklinacijos, lauko stiprio, jo vertikalios arba horizontalios dedamosios) ir normalios (teorinės, prognozuojamos arba modeliuojamos) reikšmės. Magnetinės anomalijos būna teigiamos arba neigiamos, skaičiuojamos viename taške ar išilgai matavimo linijos (profilio), arba tam tikrame plote. Pagal paplitimo teritorijos plotą ir spektro bangos ilgį skiriamos žemyninės, regioninės ir lokalios magnetinės anomalijos. Normalios magnetinio lauko parametrų reikšmės – tai apibendrintos tam tikros teritorijos, kurios plotas gerokai viršija anomalijos plotą, Žemės magnetinio lauko parametrų reikšmės.
Magnetinių anomalijų dydis, forma ir intensyvumas priklauso nuo anomaliją sukeliančio objekto formos, dydžio, slūgsojimo gylio ir jį sudarančios medžiagos magnetinio jautrio; anomaliją sukeliančio objekto liekamojo įmagnetėjimo intensyvumo ir krypties; Žemės magnetinio lauko krypties; matavimų linijos krypties.
Žemyninės magnetinės anomalijos (pvz., Sibiro ovalo magnetinės deklinacijos anomalija, Pietų Afrikos vertikalios dedamosios anomalija ir kita) apima 10 000–100 000 km2, regioninės magnetinės anomalijos (Rytų Europos) – 1000–10 000 km2, lokalios magnetinės anomalijos – nuo kelių m2 iki kelių šimtų km2 plotą. Intensyviausios lokalios anomalijos stebimos vietovėse, kurių gelmėse yra geležies arba kitų feromagnetinių rūdų telkinių. Lietuvoje intensyviausia lokalinė yra Tumasonių–Subatės magnetinė anomalija (susijusi su magnetinių mineralų sankaupa), stebima apie 900 m gylyje Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, Lietuvos ir Latvijos pasienyje, kur magnetinio lauko stipris normalų dydį viršija apie 60 nT, o kompaso rodyklė nukrypsta nuo šiaurės–pietų krypties nuo –12° iki +19°. Žemyninės magnetinės anomalijos normaliu lauku laikomas geomagnetinis (dipolinis) laukas, regioninės – dipolinis kartu su žemynų, lokalios – tarptautinis etaloninis geomagnetinis laukas (TEGL). Anomalijas sukelia įvairios priežastys. Žemyninių magnetinių anomalijų susidarymas siejamas su Žemės išoriniame branduolyje vykstančiais procesais, regioninių – su Žemės plutos (kristalinio pamato) struktūra ir uolienų sudėtimi, lokalių – su uolienų, sudarančių viršutinę geologinio pjūvio dalį, magnetinių savybių pokyčiais. Magnetinių anomalijų tyrimai padeda daryti išvadas apie Žemės gelmių sandarą, Žemės plutos uolienų sluoksnių geologinę sandarą, naudingųjų iškasenų telkinių išsidėstymą.
766