magnetinės medžiagos

magnètinės mẽdžiagos, medžiagos, kurioms būdingos ryškios magnetinės savybės (santykinė magnetinė skvarba μ >> 1). Jos įmagnetėja išoriniame magnetiniame lauke, o žemiau tam tikros temperatūros joms būdingas savaiminis tam tikrų erdvinių medžiagos sričių (domenų) įmagnetėjimas, nulemtas atomų magnetinių momentų lygiagrečiosios orientacijos. Magnetinės medžiagos yra geležis, kobaltas, nikelis, gadolinis, disprozis ir kai kurie retųjų žemių metalai, t. p. jų lydiniai ir junginiai, kai kurie mangano, chromo, urano lydiniai ir junginiai, feritai – geležies oksido ir dvivalenčio metalo oksido ar retųjų žemių oksidų mišiniai. Parametrai, apibūdinantys magnetines medžiagas, yra Curie temperatūra T_C ir Néelio temperatūra T_N, soties įmagnetėjimo vertė, magnetinės anizotropijos konstantos, įmagnetinimo kreivė M(H), koercinis lauko stipris, magnetinė skvarba, liekamasis įmagnetėjimas. Magnetinės medžiagos dar skirstomos į minkštamagnetes ir kietamagnetes. Minkštamagnetėms medžiagoms būdinga didelė magnetinė skvarba ir mažas koercinis lauko stipris, kietamagnetėms – didelis koercinis lauko stipris ir liekamasis įmagnetėjimas. Atskiras magnetinių medžiagų grupes sudaro termomagnetiniai lydiniai, magnetostrikcinės medžiagos, magnetiniai dielektrikai ir kita. Naudojant vis grynesnes pradines medžiagas ir tobulinant jų gamybos technologiją (terminis medžiagų apdirbimas specialiose terpėse, vakuuminis lydymas ir kita) gaunamos geresnės kokybės magnetinės medžiagos. Gaminamos magnetinės medžiagos, kurių magnetinės savybės derinamos su kitomis, pvz., elektrinėmis, optinėmis, šiluminėmis savybėmis. Magnetinėms medžiagoms būdinga magnetinė histerezė, jose kyla magnetostrikcija. Magnetinės medžiagos naudojamos elektrotechnikoje, ryšių, radiolokacijos įrangoje, garso ir vaizdo magnetinio įrašymo, skaičiavimo technikoje, poligrafijoje ir kitur.