magnètinio rezonánso aparãtai, įtaisai neskaidriems organizmo dariniams pavaizduoti ir jų patologiniams pokyčiams nustatyti magnetinio branduolių rezonanso metodu. Magnetinio rezonanso aparatai taip pat naudojami geologijoje (kvartero laikotarpio moliuskų iki 500 000 m. senumo absoliučiam amžiui nustatyti), cheminėje analizėje.
Magnetinio rezonanso aparatą sudaro stiprus magnetas (nuolatiniai ir superlaidieji magnetai, elektromagnetai), kuriantis nuolatinį magnetinį lauką, gradientinių magnetinių laukų sudarymo sistema, radijo impulsų siųstuvas ir imtuvas, duomenų apdorojimo (kompiuteris), maitinimo ir aušinimo sistemos. Dauguma šių įrenginių įtaisyti specialiame rėme, į kurį guldomas tiriamasis. Siųstuvo siunčiamais radijo impulsais sužadinamas tiriamojo audinio sluoksnis. Stipriame nuolatiniame magnetiniame lauke audinio tam tikrų atomų branduoliai (dažniausiai vandenilio) selektyviai sugeria aukšto dažnio radijo bangas ir pereina į aukštesnį energijos lygmenį. Nutraukus magnetinio lauko poveikį branduoliai grįžta į žemesnės energijos lygmenį (vyksta relaksacija) išspinduliuodami sugertą elektromagnetinę energiją magnetinio rezonanso impulso (atsako) pavidalu, kurį užrašo jutiklis ir panaudoja tiriamajam sluoksniui pavaizduoti kompiuterio ekrane.
magnetinio rezonanso aparatas
Branduolių relaksacijos trukmė labai priklauso nuo jų terpės, todėl galima tiksliai įvertinti skirtingų darinių savybes ir nuokrypį nuo normos. Gradientiniai magnetiniai laukai sukuria nuolatinio magnetinio lauko netolygumą 3 ašių kryptimis, todėl galima pasirinkti, kurį sluoksnį sužadinti ir kiekvieną jo elementą koduoti pagal dažnį ir fazę. Tiriamąją sritį galima skenuoti bet kurioje plokštumoje ir pavaizduoti submilimetrinius darinius. Dažniausiai tiriama sritis pavaizduojama lygiagrečiais pjūviais: šoninėje, ašinėje ir tiesinėje plokštumose, gaunamas dvimatis (audinio pjūvio) arba trimatis (audinio tūrio) vaizdas. Pagal konstrukciją skiriami uždarieji (tunelio formos) ir atvirieji magnetinio rezonanso aparatai. Operaciniam tyrimui ir intervencinėms procedūroms kontroliuoti naudojami specialios konstrukcijos magnetinio rezonanso aparatai, įrengti ekranuotose patalpose. Pagal magneto kuriamą lauką yra labai mažo (magnetinio srauto tankis mažiau kaip 0,1 teslos), mažo (0,1–0,5 teslos), vidutinio (0,5–1 teslos), didelio (1–2 teslos) ir labai didelio (iki 25 teslų) galingumo magnetinio rezonanso aparatai. Kuo galingesnis magnetinio rezonanso aparatas, tuo didesnė jo skiriamoji geba, trumpesnis vaizdo gavimo laikas.
Klinikiniams tyrimams naudojami iki 3 teslos, tyrimams in vitro – galingesni magnetinio rezonanso aparatai. Magnetinio branduolių rezonanso tomografijos tyrimai dažniausiai taikomi smegenų, stuburo, nervų, sąnarių, širdies ir kraujagyslių, navikinėms ligoms diagnozuoti, įvertinti minkštųjų audinių pažeidimą, limfmazgių būklę, kraujotaką. Magnetinio branduolių rezonanso spektroskopija taikoma medžiagų apykaitai smegenyse, navikiniame audinyje tirti. Tiriant kraujotaką dažnai naudojama kontrastinė medžiaga. Tyrimo metu pacientas negali vilkėti drabužių su metalinėmis detalėmis. Magnetinio branduolių rezonanso tyrimai neatliekami turintiesiems širdies elektrinį stimuliatorių, vidinės ausies implantą, smegenų kraujagyslių aneurizmų gnybtus, dirbtinius vožtuvus ar kraujagyslių stentus, neseniai implantuotus dirbtinius sąnarius, naudojant kontrastines medžiagas nerekomenduojama tirti nėščiųjų. Tyrimas saugus, pacientai neveikiami jonizuojančiosios spinduliuotės. Labai retai gali kilti alerginių reakcijų į kontrastą.
1970 magnetinį rezonanso aparatą sukūrė P. Ch. Lauterburas (Jungtinės Amerikos Valstijos). P. Mansfieldas (Didžioji Britanija) pirmasis atliko galvos smegenų ir pilvo organų magnetinio rezonanso tomografiją.
1997