magnetosfera: 1 – smūginės bangos frontas, 2 – magnetopauzė, 3 – magnetosfera, 4 – Žemės magnetinio lauko jėgų linijos, 5 – radiacijos juostos
magnetosferà (gr. magnētis < Magnētis lithos – akmuo iš Magnezijos + sphaira – rutulys), erdvė, kurioje kosminio kūno magnetinio lauko sąveika su kosminių elektringųjų dalelių srautais yra daug stipresnė negu išorinių magnetinių laukų. Ryškią magnetosferą turi ne tik Žemė, bet ir kitos planetos, pvz., Jupiteris, Marsas, Merkurijus, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Žemės magnetosfera yra už jonosferos. Prasideda apie 1000 km aukštyje virš Žemės. Į Saulę atsisukusioje Žemės pusėje magnetosfera tęsiasi 60–70 tūkst. km nuo Žemės paviršiaus, nuo Saulės nusisukusioje pusėje susidaro daugiau kaip 5 mln. km ilgio magnetosferos uodegos. Riba tarp tarpinės srities (nuo smūginės bangos, susidariusios Saulės vėjo elektringųjų dalelių srautui susidūrus su Žemės magnetiniu lauku, fronto į Žemės pusę esanti turbulencijos sritis) ir Žemės magnetosfera vadinama magnetopauze. Magnetosferą veikia Saulės aktyvumas, kuris sukelia Saulės vėjo ir jo magnetinio lauko pokyčius (magnetines audras).
Per magnetinę audrą į Žemės magnetosferą įlekia Saulės vėjo dalelės, kurios įkaitina ir smarkiai jonizuoja viršutinius atmosferos sluoksnius, sustiprina poliarinės pašvaistės skaistį, sukelia elektromagnetinius triukšmus, trikdo trumpabangį radijo ryšį poliarinėse srityse.