magnio lydiniai

mãgnio lydinia, lydiniai būna su aliuminiu (iki 10 %), cinku (iki 7 %), cirkoniu (iki 0,7 %), manganu (iki 0,5 %) ar kitais legiravimo elementais. Turi 82–90 % magnio. Apie 4 kartus lengvesni už plieną ir 1,5–2 kartus už aliuminio lydinius. Aliuminiu ir cinku legiruoti magnio lydiniai, palyginti su kitais magnio lydiniais, yra stipresni, legiruoti manganu – atsparesni korozijai, legiruoti cirkoniu (t. p. ir ceriu) – plastiškesni ir stipresni negu legiruoti aliuminiu. Magnio lydinių atsparumą kaitrai didina ir juose esantys retųjų žemių elementai (lantanas, neodimis, itris), atsparumą korozijai mažina magnyje esančios priemaišos – geležis, silicis, varis, berilis (šis neleidžia lydiniui užsidegti lydant). Lydomi indukcinėse lankinėse krosnyse. Būna liejamieji (fasoniniams liejiniams lieti) ir deformuojamieji (pusgaminiams – lakštams, strypams, juostoms, vamzdžiams presuoti, kalti, lituoti, kniedyti, klijuoti, štampuoti). Liejamųjų magnio lydinių stiprio riba tempiant iki 340–360 MPa, deformuojamųjų – iki 420 MPa. Tampros modulis 41–45 GPa, ilgėjimo koeficientas 10–15 % didesnis negu aliuminio lydinių. Atsparūs kaitrai iki 150 °C (kai kurie iki 300–400 °C). Jų šiluminė talpa yra didelė, negreitai įkaista, todėl tinka lėktuvų ir raketų dalims (sparnų ir valdymo sistemos detalėms, aviacinių variklių korpusams) lieti, be to, gerai slopina smūgius ir mechaninius virpesius, todėl iš jų liejamos lėktuvų, kitų aviacinių ir raketų technikos įrenginių važiuoklės, elektrinių variklių detalės, kino kamerų, fotoaparatų korpusai, gaminamos poligrafijoje naudojamos matricos, klišės, spausdinimo mašinų velenėliai. Pradėti naudoti 1909 Vokietijoje, labiau paplito 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje.