magnis
mãgnis (Magnesium; pagal senovės Graikijos vietovės Magnezijos pavadinimą), Mg, periodinės elementų sistemos II A grupės cheminis elementas, šarminis metalas. Sidabriškai baltas, lengvas, minkštas, plastiškas, kalus. Kristalinė gardelė heksagoninė. Paramagnetikas. Ore magnio paviršius greitai pasidengia plona tankia oksido plėvele, stabdančia tolesnę oksidaciją. Magnis atsparus vandeniui, šarmų tirpalams, nereaguoja su koncentruotomis sieros ir azoto rūgštimis, vandenilio fluorido rūgštimi (susidaro apsauginė netirpaus MgF2 plėvelė). Kaitinamas (apie 600 °C temperatūroje) dega ryškiai balta šviesa (milteliai dega normalioje temperatūroje, todėl buvo naudojami fotografinėms blykstėms). Tirpdamas verdančiame vandenyje sudaro magnio hidroksidą Mg(OH)2, audringai reaguoja su praskiestomis rūgštimis, halogenais, tirpsta amonio druskų tirpaluose. Su azotu reaguoja tik 780–800 °C temperatūroje (susidaro nitridas Mg3N2), prisijungia sierą, seleną, telūrą, borą, su anglimi sudaro karbidus MgC2 ir MgC3.
Iš magnio junginių praktinę reikšmę turi magnio karbonatas, magnio oksidas, magnio hidroksidas, magnio sulfatas. Magnis randamas tik junginiuose. Žinoma daugiau kaip 100 mineralų, svarbiausi magnezitas, dolomitas, bišofitas MgCl2·6H2O, karnalitas, kizeritas MgSO4·H2O, epsomitas MgSO4·7H2O, kainitas KCl·MgSO4·3H2O, olivinas (Mg,Fe)2[SiO4]. Magnis gaunamas chloridų (MgCl2, KCl ir NaCl) mišinio elektrolize (700–720 °C) naudojant grafito anodus ir plieno katodus, t. p. chemiškai redukuojant iš magnezito arba dolomito gautą oksidą MgO. Magnio lydiniai naudojami kaip konstrukcinė medžiaga elektronikos, aviacijos pramonėje, magniu legiruojami kitų metalų, dažniausiai aliuminio, lydiniai. Magnis naudojamas sierai iš plieno šalinti, sunkiesiems metalams iš jų druskų redukuoti, magnio organiniams junginiams gauti. Magnis yra būtinas visiems organizmams. Svarbus augalų mitybai, yra chlorofilo sudėtinė dalis. Magnio stoka dirvožemyje sukelia augalų chlorozę, pašaruose, žolėje – galvijų tetaniją. Žmogui per parą reikia apie 0,2 g magnio. Suaugusiojo organizme yra apie 30 g magnio, daugiausia kauluose ir dantyse, t. p. daug raumenyse, kepenyse, inkstuose. Mg2+ jonų koncentracija kraujuje – 0,75–1,3, smegenų skystyje – 1,2–1,4 mmol/l. Magnis yra daugelio fermentų sudėtinė dalis, kofaktorius. Magnis lengvai pereina per ląstelių membranas, svarbus angliavandenių, lipidų apykaitai, baltymų sintezei, aktyvina visus fermentus, dalyvaujančius fosfatų grupių pernašoje. Mitochondrijose magnis yra svarbiausias oksidacinių procesų aktyviklis. Būtinas raumenų susitraukimui, jungiantis aktinui su miozinu sudaro aktyvų magnio ir baltymo kompleksą. Magnis svarbus nervinių impulsų perdavimui ir plitimui, antikūnų gamybai, padeda palaikyti pastovią kūno temperatūrą. Trūkstant magnio mažėja kalio kiekis ląstelėse, raumenų susitraukimo jėga, gali atsirasti traukulių, net raumenų paralyžius, konvulsijos, sutrikti širdies darbas, padidėja nervų sistemos jaudrumas. Magnio stoka skatina hipertonijos, aterosklerozės atsiradimą. Magnio perteklius sukelia mieguistumą, depresiją, viduriavimą, sutrikdo širdies, inkstų, skrandžio ir žarnyno veiklą. Magnio daugiausia yra žuvyse, krabuose, pupelėse, žirniuose, avižose, morkose, t. p. piene, bulvėse, kituose augalinės kilmės produktuose. Iš organizmo magnis šalinamas su šlapimu ir išmatomis. Magnio druskos vartojamos medicinoje viduriams laisvinti, eklampsijai, hipertoninei krizei gydyti.
Magnį 1808 elektrolizės būdu gavo H. Davy.
1
1872
2509