Magnusas Eriksonas (Magnuso Eriksono išleisto teisyno viršelio fragmentas, apie 1350; Švedijos karališkoji biblioteka)
Mãgnusas Èriksonas (Magnus Eriksson) 1316 1374 12 01, Švedijos (1319–64; Magnusas II) ir Norvegijos (1319–55; Magnusas VII) karalius. Folkungų dinastijos. Magnuso I Laduloso ir Norvegijos karaliaus Hokono V Magnusono Senojo vaikaitis. Iki 1332 už mažametį Magnusą faktiškai valdė didikai. 1332 jis nusipirko iš Danijos Skånę (dėl to padidino mokesčius). Magnuso Eriksono sūnūs buvo paskelbti sosto įpėdiniais: Norvegijos 1343 – Hokonas (nuo 1355 karalius Hokonas VI), Švedijos 1344 – Erikas. 1350 Magnusas Eriksonas įvedė visai Švedijai bendrus įstatymus. 1352 apribojo Bažnyčios ekonominę galią (pasisavino dalį dešimtinės). Po Didžiajam Naugardui pralaimėto 1348–51 karo dar padidino mokesčius. Sukilę didikai 1356 privertė jį pasidalyti valdžią su Eriku (karalius Erikas XII). Erikui 1359 mirus (veikiausiai nuo maro) Danija 1360 susigrąžino Skånę ir užėmė Gotlandą.
Didikai sostą pasiūlė Albrechtui Meklenburgiečiui, kuris 1365 Magnusą Eriksoną nugalėjo ir iki 1371 kalino. Iššvykęs į Norvegiją Magnusas Eriksonas nuskendo neaiškiomis aplinkybėmis.