Mãgnusas I Geràsis (Magnus I den Gode), Mãgnusas Òlafsonas 1024 1047 10 25, Norvegijos (1035–47) ir Danijos (1042–47) karalius. Inglingų dinastijos, Olafo II Šventojo neteisėtas sūnus. Tėvui praradus sostą 1028–35 gyveno Didžiajame Naugarde. 1035 didikų atsikviestas į Norvegiją. Po pretendento į Danijos sostą Hartknuto (karaliaus Knuto Didžiojo sūnaus) mirties (1042) pagal jųdviejų 1038 susitarimą tapo ir Danijos valdovu. Tam pasipriešinusį Knuto Didžiojo sūnėną Sveną Estridseną (būsimąjį karalių Sveną II Estridseną) Magnusas I Gerasis po kelių ginkluotų susirėmimų buvo priverstas paskirti Danijos jarlu. 1043 Šlėzvige nugalėjo venedus. 1046 pripažino bendravaldžiu iš Bizantijos (ten tarnavo imperatoriui) 1045 sugrįžusį dėdę Haraldą III Rūstųjį. 1047 vis dėlto išvijo Sveną II Estridseną iš Danijos. Netrukus krisdamas nuo žirgo susižeidė ir mirė.
2271