mahajanà (skr. didžioji važiuoklė), viena budizmo krypčių. Kai kurių budizmo tyrinėtojų buvo teigiama, kad ji kilo kaip reakcija į suformalėjusį hinajanos (theravados) budizmą, kurio atstovai pernelyg sureikšmino vienuolystės instituciją ir vienuolišką discipliną, budizmą pavertė elitiniu. Daugelis 21 a. pradžios mokslininkų mano, kad jau nuo Siddharthos Gautamos laikų budistinis mokymas buvo daugybės įvairių saviugdos ir savikeitos metodų sistema, kurią vienijo bendri filosofiniai, psichologiniai ir kosmologiniai principai, ir mahajana, kaip tam tikrais principais grindžiamų metodų sistema, egzistavo nuo budizmo atsiradimo.
Mahajanos mokymas grindžiamas bodhičitos (prabudusio proto, kuris pasireiškia atsiradus atjautai ir išminčiai) ir bodhisatvos (žmogaus, turinčio bodhičitą, bet delsiančio įeiti į visišką nirvaną, nes jo tikslas – padėti visoms gyvoms būtybėms pasiekti nušvitimą) doktrinomis. Mahajanos budistai neigia kraštutinumus (mokymas apie vidurio kelią), jų aukščiausias tikslas – visų gyvų būtybių iš(si)vadavimas. Pagrindinės filosofinės mokyklos yra jogačara (arba vidžnianavada; jos atstovai kelia meditacijos praktikos svarbą; pagrindinis tikslas – apibrėžti sąmonės funkcionavimą ir numatyti būdus, kaip ją išvalyti nuo negatyvių dharmų, formuojančių sąmonės prieraišumą prie fenomenų pasaulio) ir madhjamaka (arba šunjavada; jos atstovai teigia, kad visos dharmos – būties elementai – iš prigimties yra tuščios ir savaime neturi jokio pagrindo, ypatybes įgauna tik deriniuose su kitomis dharmomis). Mahajanos budistų požiūriu, samsara yra imanentiška nirvanai, samsarą traktuojant kaip akcidentišką, laikiną nirvanos taršą. Nirvana suvokiama kaip išsivadavimas iš klešų (mentalinių veiksnių, trukdančių pasiekti nušvitimą, siejančių individualią kančią ir egzistencinę situaciją ir laikančių žmogų samsaroje), kurios sąmonėje saugomos kaip potencijos arba sėklos, tam tikru metu galinčios iškilti į paviršių ir veikti karmą.
Mahajanos tekstų kanoną, be Pali kanono (pali k. Tipitaka, skr. Tripitaka), sudaro daug įvairių tekstų (skirtingos mokyklos savo mokymus grindžia skirtingais tekstais). Svarbiausi jų – Pradžniaparamitos (Užribinės išminties) sūtrų įvairūs komentarai (Nagardžunos ir kitų) ir tekstai, kuriuose išdėstyti mahajanos teoriniai pagrindai (Lankavatarasūtra, Sandhinirmočanasūtra, Mahaparinirvanasūtra, Tathagatagarbhasūtra).
Mahajanos budistų daugiausia yra Tibete, Mongolijoje, Kinijoje, Korėjos Liaudies Demokratinėje Respublikoje, Korėjos Respublikoje, Vietname, Japonijoje.