maina, prekių ar paslaugų keitimas į kitas prekes ar paslaugas tiesiogiai (natūrine forma) ar netiesiogiai (per tarpininkus – pinigus) ir perėjimas iš vienų asmenų nuosavybės į kitų nuosavybę. Mainų pradžia siejama su perteklinio produkto pagaminimu. Istoriškai pirmoji mainų forma buvo pasikeitimas dovanomis siekiant sukurti naujus ar palaikyti esančius socialinius ryšius (dažniausiai vyko ne abipusiu susitarimu, bet vienos pusės iniciatyva). Atsiradus darbo pasidalijimui ir asmeninei nuosavybei mažiausio žmonių kolektyvo (bendruomenės) nariai ėmė praktikuoti savitarpio pagalbos mainus. Darbo pasidalijimui išsirutuliojus į visuomeninį susiformavo prekių mainai. Nuo ankstyvųjų formų (kada galėjo būti keičiamasi vienodą vartojamąją vertę turinčiais daiktais ar tokiu pat darbu) prekių mainai skyrėsi tuo, kad mainomų prekių vartojamoji vertė buvo skirtinga. Pradiniai prekių mainai buvo atsitiktinio pobūdžio, proporcijos, kuriomis vienos prekės mainytos į kitas, taip pat buvo atsitiktinės. Daiktai nebuvo kuriami specialiai mainams, jie tapdavo prekėmis tik mainų procese. Ilgainiui prekių mainai tapo sistemingi, vienos prekės vertė pradėjo būti išreiškiama kelių kitų prekių – ekvivalentų – vertėmis, proporcijos, kuriomis viena prekė buvo keičiama į kitą, tapo pastovesnės. Vėliau iš prekių gausos išsiskyrė ypatinga prekė, kuri atliko visuotinio ekvivalento vaidmenį. Ja buvo išreiškiama visų kitų prekių vertė. Iš pradžių visuotiniu ekvivalentu buvo gyvuliai, druska, audiniai, metalo dirbiniai, žvėrelių kailiukai ir kita. Ilgainiui išsiskyrė brangieji metalai (sidabras, auksas), nes turėjo geriausiai išreikštas visuotiniam ekvivalentui būtinas savybes. Tokiu ekvivalentu tapo pinigai (jie išlaikė vartojamąsias savybes per ilgą laiką, galėjo būti dalomi, buvo patogūs nešiotis ir kita). Atsiradus pinigams natūriniai mainai įgavo pirkimo ir pardavimo formą.
2687
prekių mainai