masto atsarg nusãvinimas, žemės ūkio produktų paruošų sistema Rusijoje 1918–21, vienas svarbiausių karinio komunizmo elementų. Daugelis laiko maisto atsargų nusavinimą tam tikru žemės ūkio produkcijos nusavinimu: valstiečiai privalėjo sovietų valdžios nustatytomis žemesnėmis nei rinkos kainomis parduoti valstybei daugiau nei tam tikra norma (ją nustatydavo pagal konkrečios vietovės ankstesnių metų derlių, neatsižvelgdami į realias galimybes) turimus grūdus, nuo 1920 – t. p. ir bulves, daržoves, kitus produktus. Laisva prekyba maisto produktais buvo uždrausta.
Maisto atsargų nusavinimas pradėtas vykdyti 1918 antrą pusmetį Tulos, Viatkos, Kalugos ir kai kuriose kitose gubernijose. Liaudies komisarų tarybos 1919 01 11 dekretu maisto atsargų nusavinimas (rusų kalba prodovolstvennaja razverstka, sutrumpintai prodrazverstka) buvo įvestas visoje Sovietų Rusijoje, 1919 – ir Baltarusijoje bei Ukrainoje, 1920 – Sibire ir Turkestane. Maisto atsargų nusavinimą prievarta vykdė kaimo varguomenės komitetai ir vadinamieji maisto produktų nusavinimo būriai, sudaryti daugiausia iš miesto darbininkų ir bolševikų partijos aktyvistų. Dažnai iš valstiečių atimdavo beveik visą derlių. Oficialiais duomenimis, 1918 pabaigoje–1919 pradžioje surinkta 1,7 mln. t, 1919 pabaigoje–1920 pradžioje – 3,48 mln. t, 1920 pabaigoje–1921 pradžioje – 6,01 mln. t grūdų. Vis dėlto 1919 surinkta tik 38,8 %, 1920 – 34 % planuotų grūdų.
Maisto atsargų nusavinimas sudarė galimybes bolševikams Rusijos pilietinio karo sąlygomis aprūpinti maisto produktais sovietų kariuomenę ir miestų gyventojus, pramonės įmones – žaliavomis. Pilietiniam karui pasibaigus maisto atsargų nusavinimas prarado svarbą. Dėl nepasitenkinimo maisto atsargų nusavinimu, kaip ir apskritai visa karine komunizmo politika, 1920 sukilo Tambovo gubernijos, Vakarų Sibiro valstiečiai. 1921 03 bolševikams paskelbus Naująją ekonominę politiką (bolševikų požiūriu, ji buvo atsitraukimas nuo komunizmo principų) maisto atsargų nusavinimą pakeitė mokestis maisto produktais.