masto priẽdai, medžiagos, dedamos į maisto produktus technologiniais (dažnai ir ekonominiais) tikslais, suteikiančios jiems norimų savybių (tam tikrą konsistenciją, skonį, kvapą, spalvą), saugančios nuo gedimo, gerinančios gebėjimą neprarasti kokybės laikant ir gabenant. Nevartojami kaip maisto produktai ar produktų sudedamosios dalys. Maisto priedų kiekį ir maisto produktus, į kuriuos jų galima dėti, reglamentuoja šalies higienos normos ir taisyklės. Europos Sąjungoje vartojami maisto priedai žymimi raide E ir triženkliu arba keturženkliu skaičiumi; raidė ir skaičiai rašomi maisto produkto etiketėje. Skiriamos 4 maisto priedų grupės. Antioksidantai ir konservantai sudaro vieną grupę. Jie pailgina maisto produkto vartojimo trukmę: antioksidantai lėtina jo oksidavimąsi, konservantai saugo nuo mikroorganizmų sukeliamo gedimo. Svarbesni antioksidantai: askorbo rūgštis, jos dariniai ir izomeras izoaskorbo rūgštis (nuo E 300 iki E 304), natūralūs ir sintetiniai tokoferoliai (nuo E 306 iki E 309), lecitinas (E 322), galo rūgšties dariniai (nuo E 310 iki E 312) ir kiti. Dažniau naudojami konservantai: benzenkarboksirūgštis (E 210), natrio benzoatas (E 211), sorbo rūgštis (E 200), kalio sorbatas (E 202), nizinas (E 234), natamicinas (E 235). Kuo ilgesnė maisto produkto vartojimo trukmė, tuo daugiau į jį dėta konservantų. Dažikliai yra dažniausiai naudojami maisto priedai. Jie maisto produktui suteikia spalvą arba paryškina natūralią. Natūralūs dažikliai gaminami iš natūralių produktų, pvz., geltonas (kurkuminas E 100) – iš geltonųjų imbierų, žalias (chlorofilas E 140) – iš daržovių ir vaisių, raudonas (betaninas, arba burokėlio raudonasis, E 162) – iš koncentruotų ir išdžiovintų burokėlių sulčių. Natūralūs dažikliai yra nekenksmingi, bet neatsparūs šviesai, rūgštims, aukštai temperatūrai. Jų dedama į pieną (sūriams gaminti), grietinėlę (sviestui gaminti), mėsos gaminius, vyną, brendį, romą, nealkoholinius gėrimus, konditerijos gaminius. Sintetiniai dažikliai yra intensyvių spalvų, įvairių atspalvių, atsparūs aplinkos poveikiui, bet jų neleidžiama dėti į pieno, duonos, mėsos, kiaušinių produktus, aliejų, vaisių sultis ir kitus gaminius. Iš sintetinių dažiklių dažniausiai naudojami: geltonas – tartrazinas (E 102), raudonas – azorubinas (E 122), mėlynas – indigokarminas (E 132), briliantinis mėlis (E 133), žalias – žaliasis S (E 142). Dirbtiniai saldikliai yra becukrės medžiagos, pigesnės ir iki kelių šimtų kartų saldesnės už cukrų, pvz., acesulfamas K (E 950), aspartamas (E 951), sacharinas (E 954) ir kiti. Kai kurie saldikliai gaminami iš natūralių medžiagų, pvz., manitolis (E 421) – iš gliukozės ir fruktozės mišinio, maltitolio sirupas (E 965) – iš maltozės sirupo. Ketvirtąją maisto priedų grupę sudaro skonį, kvapą, konsistenciją gerinančios, maisto produkto būseną keičiančios medžiagos. Skoniui gerinti į daržovių ir mėsos konservus, įvairius koncentratus, padažus, prieskonių mišinius dažniausiai dedama glutamo rūgšties (E 620) ir jos darinių, pvz., natrio (E 621), kalio (E 622), kalcio (E 623), magnio (E 625) glutamatų. Kvapiosios medžiagos gali paryškinti natūralų maisto produkto kvapą arba suteikti visai kitokį. Natūralios kvapiosios medžiagos gaunamos iš augalinės arba gyvūninės kilmės žaliavos ją perdirbus įvairiais būdais, pvz., mėsos ir žuvų rūkymo ekstraktas gaunamas medienos sausojo distiliavimo būdu. Tokios pat cheminės sudėties yra ir natūralioms identiškos kvapiosios medžiagos, gautos cheminės sintezės būdu. Dirbtinės kvapiosios medžiagos yra kitokios cheminės sudėties. Kelių nesimaišančių medžiagų mišinį sudaryti ir išlaikyti stabilų padeda emulsikliai, pvz., polioksietileno stearatas ir jo dariniai (nuo E 431 iki E 436), fosfatai (E 450), riebalų rūgščių poligliceridai (E 475), sacharozės gliceridai (E 474), pektinai (E 440) ir kiti. Tirštikliai dažniausiai yra natūralios medžiagos; jie didina maisto produkto (jogurto, majonezo, padažo) klampumą, mėsos gaminių išeigą ir vandens įgeriamumą. Dažniausiai naudojamas tirštiklis yra karageninas (E 407), gaunamas iš jūros kopūstų; kiti tirštikliai: guaro (E 412), ksantano (E 415) dervos, fermentais hidrolizinta karboksimetilceliuliozė (E 469), oksiduotas acetilintas krakmolas (E 1404) ir kiti. Keliems nesimaišantiems skysčiams sluoksniuotis neleidžia stabilizatoriai; dažniausiai naudojami: vyno rūgšties natrio (E 335) ir kalio (E 336) druskos, algino rūgštis ir jos dariniai (nuo E 400 iki E 405), agaras (E 406), karageninas, guaro (E 412), saldžiųjų ceratonijų (E 410), tragakanto (E 413) dervos, pektinai, metilceliuliozė ir jos dariniai, riebalų rūgščių natrio, kalio, kalcio, magnio druskos (E 470) ir kiti. Drebučių pavidalą produktams suteikia stingdomosios medžiagos – agaras, karageninas, kalcio alginatas (E 404) ir kitos. Jų dedama į mėsos konservus, ledus, majonezą, konditerijos, žuvų ir kitus gaminius. Maisto produktus nuo išdžiūvimo sausoje aplinkoje saugo drėgmę sulaikančios medžiagos, pvz., kai kurie saldikliai (gliucitolis, manitolis), tirštikliai (polidekstrozės), natrio, kalio, kalcio fosfatai (E 450), natrio malatas (E 350), glicerolis (E 422) ir kiti.; šie maisto priedai t. p. pagerina miltelių pavidalo medžiagų tirpumą vandenyje. Optimalų rūgštingumą (pagal vandenilio jonų rodiklį pH) maisto produktams pasisavinti palaiko rūgštingumą reguliuojantys maisto priedai: citrinų (E 330), vyno (E 334), fosfato (nuo E 338 iki E 343) rūgštys ir jų dariniai, adipo (E 355), gintaro (E 363) ir kitos rūgštys. Rūgštų skonį maisto produktams (pvz., gėrimams) suteikia acto (E 260), pieno (E 270), obuolių (E 296), fumaro (E 297) rūgštys. Kai kuriems technologiniams procesams vykti trukdo putos. Jų susidarymą mažina putojimą stabdančios medžiagos – dimetilpolisiloksanas (E 900), gliukono rūgštis (E 574), riebalų rūgštys (E 570) ir kiti. Užpildai, pvz., polidekstrozės (E 1200), padidina maisto produkto masę beveik nedidindami energinės vertės. Maisto priedais laikomos ir pakuotės dujos – dažniausiai argonas (E 938), helis (E 939), azotas (E 941), deguonis (E 948). Šiose dujose maisto produktas ilgiau negenda ir nepraranda maistinės vertės. Kartais į maisto produktus dedama ir tam tikrą maistinę vertę turinčių medžiagų (vitaminų, mineralinių medžiagų, aminorūgščių, riebalų rūgščių). Jos papildo biologiškai būtinų medžiagų trūkumą, pvz., atsiradusį perdirbant maistines žaliavas. Į liesoką pieną gali būti dedama vitamino D, į mėsos produktus – baltyminių augalinės ir gyvūninės kilmės medžiagų (dažniausiai sojų baltymų, gyvulių kraujo preparatų), į duoną – B grupės vitaminų, mikroelementų.
Maisto priedus tiria, bando, vertina tarptautiniai maisto ekspertai. Nuolat tiriamas maisto priedų poveikis žmonių sveikatai, atliekami toksikologiniai tyrimai, nustatomos leidžiamosios paros dozės. Kai kuriuos maisto priedus, dažniausiai natūralius, pvz., acto, pieno, citrinų, obuolių, askorbo rūgštis, lecitiną, pektinus, agarą, karageniną, saldžiųjų ceratonijų, guaro dervas, kurkuminą, chlorofilą, karotenus (E 160a), burokėlių raudonąjį, paprikų ekstraktą ir kita, leidžiama vartoti be apribojimų, kitiems, pvz., natrio nitritui (E 250) ir kalio nitritui (E 249), kurių dedama į mėsą, natūraliojo tokoferolio ekstraktui, nustatomos leidžiamosios suvartoti per parą normos. Maisto priedų vartojimą tarptautiniu mastu reguliuoja Pasaulinės sveikatos organizacijos (angl. World Health Organization, WHO) ir Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos (angl. Food and Agriculture Organization, FAO) Jungtinis maisto priedų ekspertų komitetas (angl. Joint FAO / WHO Expert Committee on Food Additives, JECFA).
Natūralius maisto priedus, pvz., valgomąją druską, actą, įvairias augalinės kilmės medžiagas, maisto skoniui pagerinti ir apsaugoti nuo gedimo žmonės vartojo nuo seno. Maisto priedus pradėta reglamentuoti 19 a. pradžioje (išleistos pirmosios taisyklės). Lietuvoje maisto priedų naudojimo taisykles vietoje gaminamiems ir įvežamiems iš kitų šalių maisto produktams nustato higienos normos. Leidžiamų naudoti maisto priedų Lietuvoje įregistruota apie 360 (Europos Sąjungoje daugiau kaip 1000).
3001