maithilių kalba

maithlių kalbà priklauso indoiranėnų kalbų šakos naujųjų indų kalbų rytiniam pogrupiui, vadinamosioms biharų kalboms (indoeuropiečių kalbos).

Paplitimas

Laikyta hindi ar bengalų kalbos tarme, 2003 pripažinta atskira kalba, 2004 – viena iš 22 Indijos valstybinių kalbų, Biharo valstijos ficialioji regioninė kalba. Dar vartojama Nepalo rytinėje dalyje, Bengalijoje, Delyje, Fidžyje, Maldyvuose. Iš viso kalbančiųjų apie 35 mln. (33,9 mln. gyventojų maithilių kalba yra gimtoji, 2010).

Istorija

Pavadinimas kilęs iš senovės Mithilos karalystės. Senoji maithilių kalba pradėjo formuotis 8–9 a. avahathos, vėlyvojo rytų apabhramšo, pagrindu (religinės hinduistų ir budistų sidhų tantrikų giesmės) ir plėtojosi iki 16 amžiaus. Ankstyviausias rašto paminklas – Džjotiryšvaro enciklopedinis veikalas Varna Ratnakara (1325). Maithilių kalba rašęs žymiausias poetas – Vidjapati (1352–1448). Viduriniu maithilių kalbos raidos laikotarpiu (17–19 a.) pradėjo formuotis dabartinė bendrinė rašomoji kalba. Svarbiausios tarmės: rašomoji maithilių, pietų rašomoji, rytų maithilių, vakarų maithilių, džolaha, vidurio šnekamoji maithilių (sotipura), dehati.

Raštas

Tradiciškai vartojamas iš nagari rytinės atmainos kilęs mithilakšaros raštas (dar vadinamas maithili ir tirhuta), primenantis bengalų raštą, t. p. kaithi. 20 a. pabaigoje šiuos raštus beveik išstūmė devanagari.

171