majòlika (it. maiolica), keramikos rūšis, artima fajansui. Tai degto molio dirbiniai – buitiniai ir dekoratyviniai indai, vazos, skulptūrėlės, apdailos plytelės, kokliai, dengti skaidria (pusiau majolika) arba neskaidria glazūra (tikroji majolika). Tikrosios majolikos dirbinių dekoras (dažniausiai tapyti ornamentai, teminės kompozicijos) kuriamas ant neskaidrios glazūros, pusiau majolikos (tapyti sgrafito, reljefiniai ornamentai ir kompozicijos) – ant angobo, kuris dengiamas skaidria (bespalve ar spalvota) glazūra; po to dirbiniai dar kartą degami. Nuo fajanso majolika skiriasi prastesnės kokybės keramine šuke ir alavo emaliais, todėl dar vadinama alaviniu fajansu. Kai kuriose šalyse (Prancūzijoje) majolika vadinama fajansu.
dekoratyvinė lėkštė (Italija, 1544, Goethe’s nacionalinis muziejus Weimare)
Istorinė apžvalga
Jau prieš Kristų Egipte, Mesopotamijoje būta glazūruotų degto molio dirbinių. Viduramžiais Rytų šalyse majolika naudota interjerų ir eksterjerų apdailai. 10–12 a. majolikos apdaila naudota Kijevo Rusios kunigaikščių rūmų ir sakralinių statinių architektūroje. 12–15 a. Vidurio Rusijoje gamintos majolikos grindų plytelės ir kokliai. 14 a. iš Persijos ir Turkijos majolika išplito Vakarų Europoje, pirmiausia Šiaurės Italijos (Paduvos, Bolonijos, Perugios) dirbtuvėse (italų majolika, Faenzos majolika). Majolikos pavadinimas siejamas su Maljorkos sala, per kurią 11–15 a. Ispanijoje (Valensijoje, Málagoje) sukurti ispanų‑maurų stiliaus fajanso dirbiniai, dekoruoti sudėtingais augaliniais ir grafiniais raštais (ispanų-maurų keramika), buvo gabenami į Italiją. 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje italai sukūrė savitą tikrosios majolikos technologiją: žiesti dirbiniai kaitinti neaukštoje temperatūroje ir merkti į glazūros (nuo 17 a. pradžios į glazūrą maišyta baltojo molio) skiedinį. Šlapi glazūruoti dirbiniai dekoruoti vandeniu skiestais oksidais, degti kapsulėse 1100° C temperatūroje. Dirbinį degant su dažais susiliejusi glazūra suteikdavo dekoratyvumo. 15 a. antroje pusėje–16 a. majolika gausiai gaminta Faenzoje, susiklostė savitas dekoro stilius. 15–18 a. Italijos kituose miestuose (Florencijoje, Sienoje, Castel Durantėje, Urbino, Venecijoje) įkurta majolikos dirbtuvių. Jose gaminti dirbiniai (vazos, lėkštės, ąsočiai), dekoruoti liustru arba tapytomis figūrinėmis kompozicijomis. 15–16 a. skulptūriniais reljefais puošta majolika garsėjo dailininkų della Robbia šeima iš Florencijos, jie naudojo spalvotas matines alavo glazūras. 16 a. G. Andreoli sukūrė rubininį liustrą, jis naudotas ne kaip dažas, o kaip blizgesio priemonė. 16–17 a. majolikai turėjo įtakos kinų porcelianas. 17 a. prancūzų dailininkai italų meistrų maniera kūrė religinės tematikos reljefinius paveikslus, dekoratyvines plokšteles. Prancūzijoje masinės gamybos majolikos kurta nedaug, susiklostė originalus Saint‑Porchaire’o fajansas ir liedintas B. Palissy fajansas. Olandų dekoro maniera puošti paprastų formų majolikos indai gaminti Vokietijoje, Slovakijoje. 17 a. antroje pusėje išpopuliarėjo sakralinių statinių puošnūs majolikos langų apvadai, naudota baltas emalis su alavu. Nuo 18 a. vidurio iki 1812 klestėjo Gželės (Maskvos sritis) amatininkų dirbtuvių savitų formų meniški majolikos dirbiniai (Gželės keramika). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje kurta moderno stiliaus, nuo 20 a. vidurio – vienetinė ir serijinė majolika, buvo ieškoma naujų raiškos priemonių, tobulinama glazūros technologija.
Majolika Lietuvoje
Lietuvoje nuo 18 a. plito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų įsteigtose keramikos manufaktūrose Biała Podlaskoje (Lenkija), Sveržanėje (Minsko sritis), Celiachanuose (Bresto sritis), Hlinske (Lvovo sritis), Korece (Rovno sritis), Horodnycioje (Žitomyro sritis), Nieborówe (Lodzės vaivadija) gaminti buitiniai ir dekoratyviniai majolikos indai, apdailos plytelės. Būdinga italų majolikos, Delfto fajanso, kinų ir Meisseno porceliano įtaka, vėliau paplito savito stiliaus puošyba, artima rokokiniam porcelianui. 19 a. veikė P. Puzino majolikos ir terakotos fabrikas Grūžiuose, M. Navicko ir J. Simanausko fajanso fabrikas Vilniuje, 20 a. pradžioje – N. Taseckio įmonė Biržuose. 20 a. viduryje savitos majolikos sukūrė dailininkai D. Eidukaitė, J. Kačinskaitė‑Vyšniauskienė, V. Manomaitis, A. Marčiulionis, E. Marčiulionienė, L. Šulgaitė, M. Vrubliauskas.
fajansas
L: S. R. Zschille Katalog der Italienischen Majoliken Leipzig 1899; S. Filippova Architekturnaja majolika Moskva 1956; A. Saltykov Majolika Gželi Moskva 1956; J. Vydra, L. Kunz Malerei auf Volksmajolika Prag 1956.
1664